Kokią harmoningo pasaulio sampratą perteikia lietuvių rašytojai?

Jau Antikos laikų filosofai teigė, jog harmonija su savimi ir pasauliu žmogui suteikia pilnatvės jausmą. Darnos jausmą gali patirti tik tokia asmenybė, kuri suranda savo gyvenimo kelią, nuolat tobulėja dvasiškai, savianalizės pagalba sugeba suvokti savo troškimus ir jų siekti. Lietuvių rašytojai ypač mėgsta vaizduoti harmoningo gyvenimo siekiančius veikėjus, kurie susiduria su savo duališkumu, išgyvena pareigos ir norų kontraversiškumą. Harmoningo pasaulio sampratą savo kūriniuose perteikia XX a. vid. moderniosios literatūros atstovas V. Mykolaitis – Putinas bei XIX a. pab. – XX a. pradž. neoromantikė Šatrijos Ragana.

Simbolistas V. Mykolaitis – Putinas intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“ teigia, jog harmoningas gyvenimas – tai savo pašaukimo atradimas, gebėjimas sukurti darną tarp vidinio ir išorinio pasaulių. O lieuvių neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ perteikia sampratą, jog harmonija yra savo troškimų išpildymas, bet tuo pačiu metu ir pareigų neapleidimas.