Ar kultūroje kinta požiūris į seną žmogų? (K. Donelaitis, V. Krėvė, J. Biliūnas)

 Nuo senų laikų vyriausias žmogus šeimoje, gentyje ar tautoje buvo laikomas išmintingiausiu, geriausiu mokytoju, vedliu, į kurį visi eidavo kreiptis negandų spaudžiami ar norint paprašyti patarimo. Jis užimdavo svarbią vietą tiek valstybės, tiek šeimos gyvenime ir perduodavo savo sukauptą patirtį jaunesniems, ką tik į gyvenimą išėjusiems asmenims, duodavo svarbių, laiko patikrintų patarimų, kaip elgtis sudėtingose, įžvalgos reikalaujančiose situacijose. Senas žmogus buvo gerbiamas ir vertinamas už savo išprusimą, ,,aštrų“ protą, tokiu asmeniu buvo rūpinamasi, nes atsikračius senolio būdavo užsitraukiama gėda. Tačiau ar toks požiūris kultūroje išliko nepakitęs?