Eilėraščio ,,Apie rudenį ir šunį“ (1929) analizė

Pirmas posmelis

Pirmoje eilutėje - erdvė nekonkreti, tolima, primenanti pasakos pradžią.

Marios mėlynosios – Atlanto vandenynas.

Antroje eilutėje - šilas, laukai ir erdvė už jo taip pat nekonkreti vieta, bet primenanti Lietuvos peizažą. Jeigu laikysimės pateikiamo vaizdo nuoseklumo, tai lyrinis ,,aš“ kalba būdamas už vandenyno (galbūt už Atlanto vandenyno, JAV) ir mintimis persikeldamas į tėvynę Lietuvą.

Trečioje eilutėje – pasakiškas (karalaitė) ir realus, tikroviškas personažas (pamotė); pasakiška ir reali, gyvenimiška situacija (našlaitė, skriaudžiama pamotės, išvejama). Tikrovė transformuojasi į pasaką. Žodžiu ,,karalaitė“ pabrėžiama aukšta kilmė; nurodomas amžius – jauna, nesubrendusi; socialinis statusas – netekėjusi, neturinti antrosios pusės, užtarėjo, gyvenimo ramsčio. Šis žodis kelia ir daug asociacijų. Karalaitė – ir pasakiškas personažas, ir  tauta, ir tėvynė (visi mot. g. žodžiai), ir išskirtinis žmogus, galbūt menininkas (kilmės nuoroda)

Ketvirtoje eilutėje – karalaitė išvejama iš namų. Pabrėžiama prievarta; vienišumas (nėra, kas gina, užstoja; nėra ir kam pasiguosti); netekimas to, kas nuo gimimo sava, artima, brangu – gimtųjų namų (tėvynės).