Meno ir tikrovės santykis. 10 klasės viešoji kalba.

Vienas žymiausių dramaturgų, juodojo humoro meistras Balys sruogas yra pasakęs: „Praeitį iš pasakos padaryti – istorijos ir jos pagalbinių mokslų uždavinys. Bet padaryti ją savą ir mylimą – tai jau dailiosios literatūros reikalas ir pareiga“. Šie žodžiai, manau, puikiai apibrėžia meno ir tikrovės tikslų pagrindinį skirtumą. Paprasčiau kalbant, istorikas, arba kitaip tariant tikrovės atstovas, privalo vaizduoti objektyvią tiesą, atsiribodamas nuo savęs ir savo paties praeities, tuo tarpu menininkui leidžiama istoriją, faktus interpretuoti, tarsi pritaikyti ją sau, pasirenkant artimiausią variantą. Būtent apie šį meniškos interpretacijos ir tikrovės santykį lietuvių literatūroje šiandien kalbėsiu. Šiam tikslui pasiekti savo kalboje remsiuosi Justino Marcinkevičiaus dramomis „Mindaugas“ ir „Mažvydas“.