Atsakomybė ir kaltė

Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Šią frazę turėtų žinoti kiekvienas save gerbiantis krikščionis. Nuo mažumės Bažnyčia mus moko jaustis kaltais, liepia mušti tris kartus sau per krūtinę kartojant esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Negana to, dažnai ir patys tėvai manipuliuoja vaikų kaltės jausmu, juos kritikuodami: „tu toks nedėkingas“, „mes sunkiai dirbame, kad tu turėtum ko trokšti, o tu šitaip elgiesi“. Kyla klausimas, gal vertėtų užuot nuolat žadinus kaltės jausmą, pradėti mokyti atsakingumo? Mano nuomone, mes per dažnai atsakomybę painiojame su kalte. Taigi, šioje esė pabandysiu šias dvi sąvokas atskirti bei kiekvieną iš jų paaiškinti.

Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne sąvoka „atsakomybė“ yra aiškinama kaip „dorovinių, pareiginių ir teisinių reikalavimų paisymas“. Taigi, atsakomybė yra būtinybė atsakyti už savo veiksmus. Nagrinėjant atsakomybės konceptą, tampa labai svarbus laisvo pasirinkimo aspektas, kadangi, atsakomybė tikriausiai negalėtų egzistuoti be individo laisvės. Jeigu mes turime laisvę savarankiškai priimti sprendimus, vadinasi, mes privalome būti atsakingi. Ir kuo laisvesni jaučiamės, tuo stipriau turėtume justi atsakomybės jausmą. Jis yra tarsi mūsų pasirinkimų svarbos suvokimas. Atsakomybė mus motyvuoja pasielgti teisingai, rūpestingai, atsižvelgiant į mūsų sprendimo galimas pasekmės kitiems žmonėms. Tą yra pastebėjęs ir vienas žymiausių prancūzų rašytojų Jean-Paul Sartre, teigdamas, kad žmogus negali būti neatsakingas už savo veiksmus, kadangi jie vienaip ar kitaip  paveikia kitų gyvenimus.