Ar tai, koks bus mūsų gyvenimas, priklauso nuo mūsų pačių?

Daugelis žmonių tiki, kad pasaulyje egzistuoja likimo sąvoka.  Aukštesnė jėga, kuri pranoksta net patį  žmogų, renesanso laikais vadintą - visatos centru.Tačiau, mano manymu, žmogaus atetį įtakoja ne kas kitas, kaip pats žmogus t.y jo požiūris ir turima valia, kuria jis gali pakreipti savo gyvenima viena ar kita linkme.

Visų pirma, „Žmogaus likimą įtakoja jo požiūris, o ne dangus“,- pasakė garsus italų poetas Dantė. Jau renesanso laikais iškilo viena svarbiausių humanizmo idėjų, kuri teigė, jog  žmogus yra  pats savo likimo šeimininkas. Renesanso laikų asmenybė pradėjo save matyti ne tik Dievo įraniku, bet  ir tolimesnio savo gyvenimo kūrėju. Apie tokią, humanistinių pažiūrų asmenybę rašė  ir XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios rašytojas, renesanso epochos atstovas, Viljamas Šekspyras savo kūrinyje „Hamletas“.  V. Šekspyras ,kaip būdinga renesanso laikų rašytojams, šiame savo kūrinyje stengėsi pavaizduoti realias gyvenimo sąlygas, kuriomis formuojasi atskiras individas. Besiformuojančiu individu rašytojo  kūrinyje tapo pagrindinis veikėjas- Hamletas. Hamletas šioje istorijoje susiduria su netikėtu likimo smūgiu - žinia , jog dėdė nužudė jo tėvą. Patirtos gyvenimo negandos formuoja Hamleto asmenybę, jis ima pats spręsti savo likimą „būti ar nebūti“, leisti karalystei tapti „tarsi apleistu sodu“ ar stoti prieš blogį ir atkeršyti dėdei.  „Kol nepasiduodi, esi stipresnis už likimą“,-  yra pasakęs vokiečių rašytojas Erichas Marija Remarkas. Hamletas taip pat nepasidavė likimui ir galiausiai rado atsakymus į sau keliamus klausimus. Veikėjas suprato, jog negali toleruoti „pūvančios“ karalystės ir ėmėsi veiksmų.