Ar gimtinė tebėra žmogui sakrali vieta?

Šiais laikais žmonės vis rečiau kalba apie gimtosios žemės reikšmę. Taip yra dėl to, jog pasauliui modernėjant tampa įprasta laisvai keliauti ir neprisirišti prie vienos gyvenamosios vietos. Tad, ar gimtinė šiuolaikiniam žmogui tebėra sakrali vieta?

Visų pirma,  gimtinė, kaip yra pasakęs prancūzų rašytojas ir filosofas Voltaire yra vieta, kurioje įkalinta žmogaus siela.  Visais laikais žmonės žinojo, ką reiškia palikti savo namus, dėl tam tikrų ekonominių ar politinių priežasčių, tačiau nepaisant to, jie vistiek burdavosi į tam tikras tautines bendrijas, kuriose puoselėdavo ir atmindavo savo gimtajį kraštą. Paveikta XXa. katastrofų laikotarpio įvykių ir atsidūrusi  neregėtai tragiškų išbandymų sūkuryje savo namus turėjo palikti ir poetė Salomėja Nėris. Žiaurus karų laikotarpis ,  jaunai moteriai paliko didelę dėmę, jos, kaip poetės ir asmenybės kelyje , mat įsipainiojusi į bolševikų pinkles ji ne tik paliko Lietuvą, bet ir  atidavė savo duoklę komunizmo propagandai. Visuomenės požiūris į Salomėją Nėrį buvo dvejopas, mat daugeliui buvo sunku pateisinti tokį poetės elgesį. Tačiau, nenuginčijamas kaltės ir gailesčio jausmas dėl paliktos tėvynės visgi buvo įamžintas jos kūriniuose. Vienas iš tokių kūrinių buvo  eilėraštis „Tėvynei“.  Poetė rašo, „Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…“. Šie žodžiai simbolizuoja begalinį norą betkokiomis sąlygomis sugrįžti į gimtąjį kraštą, nes ten yra jos širdis ir siela. O eilutės, „Nepardaviau tavęs aš niekad,/Neišdaviau, mieloji!“ tarsi yra užuomina apie gailestį, kaltę ir pasiteisinimą, dėl išduotos gimtinės.