Esė apie skurdą

Skurdo sampratos evoliucija pasaulyje tęsėsi daugiau nei du šimtmečius. Apie skurdą pradėta kalbėti jau XVIII a. antroje pusėje. Tuo metu skurdas buvo suprantamas kaip nepakankamos pajamos, siekiant įsigyti būtiniausių reikmenų (maisto, drabužių ir kt.) asmens fiziniam pajėgumui palaikyti. Ekonomikos teorijos klasikas A. Smitas (1776) ekonominį skurdą apibūdino kaip reikalingiausių daiktų, skirtų asmens gyvybei palaikyti bei kitų ekonominių gėrybių, be kurių, atsižvelgiant į visuomenės gyvenimo standartus, žmogui nepridera būti, stygių. Panašią skurdo sampratą pateikė ir vienas iš skurdo tyrimų XX a. pradininkų – anglų mokslininkas B. S. Rowntree (1901). Jis skurdą siejo su pajamų nepakankamumu minimaliam reikmenų kiekiui (maistui, būstui, drabužiams ir kt.), kuris reikalingas fiziniam asmens pajėgumui palaikyti, įsigyti.

Laikui bėgant, egzistencinio minimumo idėja imta kritikuoti dėl to, kad žmogaus reikmės interpretuojamos tik kaip fizinės (maistas, drabužiai, būstas, kt.) ir neatsižvelgiama į kitus asmeninius poreikius. Todėl jau nuo XX a. septintojo dešimtmečio asmeninių poreikių samprata kito – į ją pradėta įtraukti ne tik fizinius, bet ir dvasinius (intelektualinius) bei socialinius individų asmeninius poreikius (Šileika, 1973, 1976; Townsend, 1985).

Nuo 1980 m. skurdo koncepcijos vystymuisi didelės įtakos turėjo mokslininkų A. Sen (1983) bei R. Chambers (1988) darbai. R. Chambers akcentavo skurdą patiriančių individų izoliaciją ir bejėgiškumą. Šio mokslininko studijos lėmė tai, kad didesnį dėmesį imta skirti individų galimybėms dalyvauti visuomeniniame gyvenime (Chambers, 1988). A. Sen gyventojų pajamoms skurdo matavimo požiūriu išryškino naują bruožą – jo nuomone, pajamos asmeniui yra reikšmingos tiek, kiek jos padidina žmogaus gebėjimus bei suteikia jam galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime (Sen, 1983).

Šio amžiaus pradžioje, toliau vystantis skurdo sampratai, joje vis labiau ėmė atsispindėti žmonijos vystymosi koncepcija – tinkama gyvenimo kokybė, užtikrinanti asmens orumą bei pasirinkimo laisvę, lygios vyrų ir moterų teisės ir galimybės ir kt. Vis dažniau, kalbant apie skurdą, akcentuojamas asmens gyvenimo kokybės santykis su bendru gyvenimo lygiu šalyje. Skurstančiaisiais imta laikyti asmenis, kurių ištekliai bei gyvenimo kokybė yra žemesni, palyginti su vidutiniu gyvenimo lygiu šalyje, neakcentuojant individų asmeninių poreikių patenkinimo lygio (ypač aukštą ekonomikos išsivystymo lygį pasiekusiose šalyse).

Skurstantys yra tie žmones, kurių pajamos ir kiti ištekliai: materialiniai, kultūriniai ir socialiniai nėra pakankami ir neužtikrina visuomenei įprastų gyvenimo būdų ir veiklų. Kadangi įprastiniai gyvenimo standartai laikui bėgant keičiasi, todėl galime kalbėti apie absoliutų, santykinį ir subjektyvų skurdą.