Dailės terapija

Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kuriant atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai, santykis su mus supančia aplinka ir kitais žmonėmis. Tačiau tik nedaugeliui žinoma, kad kūryba - tai ne tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir efektyvus psichoterapinio gydymo metodas, galintis padėti atsikratyti daugelio sveikatos sutrikimų. Taigi, Dailės terapija yra menų terapijos kryptis, psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas, naudojant dailės priemones ir dalyvaujant kvalifikuotam dailės terapeutui.

Dailės terapijos terminą pirmą kartą panaudojo dailininkas Adrian Hill ir psichoterapeutė Irene Champernowne apie 1940 m. Anglijoje. Būdamas pacientu Hill, kad laikas neprailgtų ligoninėje, pradėjo piešti. Vėliau skatino ir kitus tuberkulioze sergančius ligonius imtis kūrybos. Piešimas pasirodė labai veiksminga priemonė išreikšti nerimą kariams, kurie dalyvavo II-jame pasauliniame kare. Irene Champernowne rėmėsi K.G.Jungo teorija ir 1942 m. įsteigė centrą, kuriame dirbo dailininkai, šokėjai, muzikantai šalia medicinos specialistų. Bet tik  XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Anglijoje ir amerikoje susiformavo dailės terapijos profesija bei jos pilnateisis funkcionavimas visuomenėje. Šiandien dailės terapeutai ruošiami daugelyje pasaulio universitetų. O Lietuvoje ši praktika pradėta taikyti nuo 1990m. O 1992 m. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos klinikoje buvo įkurta I-oji Lietuvoje meno terapijos studija. Meninė raiška buvo  pradėta taikyti dirbant su vaikais ir suaugusiais, kurie turi negalią bei rizikos grupėmis.