Ar tikėjimas(religija)- pavogingų iliuzijų šaltinis ar prasmingas gyvenimo pamatas?

Ar kada nors esate pagalvoje ar tikėjimas( religija) yra pavojingų iliuzijų šaltinis ar prasmingas gyvenimo pamatas ? Daugelis sako, kad tikėti jiems per maža, jie nori žinoti. Tačiau žodis „tikėti" turi dvi visiškai skirtingas reikšmes. Jei oro uosto tarnautojas į parašiutininko klausimą: „Ar parašiutas saugiai supakuotas?" atsainiai mesteli: „Tikėtina, kad taip", parašiutininkui to nepakanka - jis nori žinoti. Tačiau jei jis parašiutą supakuoti paprašė draugo, šis jam j tokį klausimą atsakys: „Taip, pats tai padariau, gali manimi pasitikėti." Ir parašiutininkas pasakys: „Taip, aš tikiu tavimi." Šis tikėjimas yra daug daugiau nei žinojimas, tai yra tikrumas, įsitikinimas. Būtent toks yra Abraomo tikėjimas, kai jis keliauja į Pažadėtąją žemę, toks yra kankinių, ištvėrusių iki mirties, tikėjimas, toks yra ir dabartinių persekiojamų, bet nepabūgusių krikščionių tikėjimas. Tikėjimas, persmelkiantis visą žmogaus esybę .Pasak internetinių svetainių religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomi Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje Religija yra beveik įprastas dalykas žmonių visuomenės. Ji randama visose visuomenėse, praeities ir dabarties. Religija nueina į pačią kultūros pradžia Tai labai sena institucija. Nėra visuomenė be religijosKaip ir kitų socialinių institucijų, religija taip pat kilo iš intelektinės galios žmogui, reaguojant į tam tikras veltinio poreikių žmonėms. Nors dauguma žmonių mano, kad religija universali, todėl didelę instituciją visuomenėse. Tai pamatas, ant kurio stovi didžioji visuomenės dalis.Tai socialinė institucija, kuri nagrinėja šventus dalykus , Tai įtakojo kitas institucijas. Jis darė milžinišką įtaką politinių ir ekonominių gyvenimo aspektų.  Žmogus nuo seniausių laikų buvo nepagydomai religingas . Judaizmas, krikščionybė, islamas (semitų religijos), induizmas ir budizmas konfucianizmas,  daosizmas ir Sintoistas (ir kinų-japonų religijos). Tai religijos, kuriomis taip pat ir šia diena tiki žmonės. Religija(tikejimas) tai yra pavojingų iliuzijų šaltinis.