Liūnė Sutema ir Judita Vaičiūnaitė: likiminių paralelių paieška

Kas yra kūryba? Kodėl vieni renkasi kūrėjo kelią, o kiti tik kuriančio žmogaus stebėtojo kelią? Nuo ko priklauso šis pasirinkimas? Kas tai – atsitiktinumas ar likimas? Šie klausimai kilo skaitant dviejų moterų poečių kūrybą, domintis jų biografija ir kūrėjų kelio pasirinkimu. Šiandien Jums pristatysiu dvi moteris kūrėjas – Zinaidą Nagytę - Katiliškienę, slapyvardžiu Liūnė Sutema, ir Juditą Vaičiūnaitę. Mano dėmesį šios moterys poetės patraukė neatsitiktinai –šiemet minime jų jubiliejų. Tad prisiliesdama prie jų gyvenimo ir poezijos, pabandysiu paieškoti likiminių paralelių tarp šių, rodos, tik atsitiktinai datos skaičių susietų poečių. Paralelių ieškosiu tyrinėdama faktus, rastus literatūros vadovėliuose, ir skaitydama eilėraščius, kurie, manau, geriausiai atskleidžia žmogaus jausmus ir vidinio pasaulio būseną. Iš pirmo žvilgsnio šios abi moterys yra visiškai skirtingos asmenybės ir kūrėjos, tačiau jas sieja tam tikra paralelė. Pirmiausia pastebėjau, kad kūrėjos rašyti pradėjo paskatintos giminaičių. Poečių likimai buvo sunkūs, lydimi skausmingų netekčių. Abi yra kūrusios istorine tematika. Liūnė Sutema eilėraščiuose kalbėjo apie gimtąsias vietas, o Judita Vaičiūnaitė apie savo gimtąjį miestą. Yra ir skirtumų: skiriasi rašymo būdas, eilėraščių nuotaika, pasaulėjauta. Liūnė Sutema gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, o Vaičiūnaitė to tarsi vengia.