Gėrio ir blogio samprata

Gėrio ir blogio samprata buvo aktuali visais laikais. Jau antikos filosofai Platonas ir Aristotelis žmogaus sielą suprato kaip tam tikrą struktūrą, kurioje pabrėžiama blogio ir gėrio kova. Seka išvada, kad žmogaus sieloje vyksta ugningas judėjimas: blogis nuolat rungiasi su gėriu. Tai tarsi nuolatinė kova, kurioje nugalėtojų nėra, nes gėris neegzistuotų be blogio, o blogis - be gėrio. Jei vienos iš jų nebūtų, negalėtume kalbėti apie gėrį ir blogį, nes vyrautų viena jėga, arba visiška harmonija, arba visiškas chaosas. Kadangi žmogus yra atvira ir beribė būtybė, tai reiškia, jog jis lengvai prieinamas ne tik žmonėms, bet ir šioms jėgoms (Dievui - gėriui ir Velniui - blogiui). Dėl savo dinamiškumo, atvirumo, prigimtinio imlumo žmogaus siela tikrovėje virsta šių jėgų mūšio lauku. Taigi žmogus yra gėrio ir blogio “lydinys“. Istoriniais laikotarpiais šios sąvokos buvo suprantamos skirtingai.

Antikoje gėris sietas su menu, viduramžiais - su religiniais idealais, renesanso epochoje gėris buvo apipintas žmogiškosiomis vertybėmis. Gėris ir blogis gali būti vertinamas įvairiais požiūriais, bet geriausiai jų prasmė atsispindi etinėje, religinėje ir filosofinėje erdvėse. Todėl siūlyčiau pasvarstyti, kas yra etinis gėris ir etinis blogis.

Etinis gėris - visiškas visuomeninio gyvenimo taisyklių laikymasis, harmoningas žmogaus gyvenimas, kuriam pasiekti reikalingi tam tikri žmogaus bruožai: sąžiningumas, atsakomybė, kilnumas, dvasiškumas ir pagarba gyvybei. Tuo tarpu etinis blogis - visų šių vertybių trūkumas, visuomeninių normų engimas.