Historia nostrum - Libertate nostrum

HISTORIA NOSTRUM – LIBERTATE NOSTRUM

Tūkstančiai širdies dūžių... Tūkstančiai šūksnių „Aš myliu Lietuvą!“, kurių nesupainiosi su niekuo kitu. Tūkstančiai vilčių išsaugoti valstybę, nepriklausomybę, taiką. Tūkstančiai ryžtingai susikibusių rankų vardan vieno tikslo – savos tėvynės išsaugojimo.

Net ir po 27-erių metų atmename didingą Kovo 11-ąją, dieną, kai buvo atkurta mūsų valstybės nepriklausomybė. Ši didi data ilgam įsirėžė į lietuvių sąmonę. Juk tūkstančiai drąsių ir ryžtingų piliečių buvo kovoję vardan to, ką dabar laikome sava valstybe, su kuo tapatiname savo autentiškumą, kas leidžia mums būti savimi. Ne vieną pasipriešinimo avangardą teko atlaikyti vardan nepriklausomos Lietuvos. Taip, ne fašistinės, sovietinės ar kokia kita svetima šalies dvasia perpildytos, o nepriklausomos. Sava žemė, savi namai, sava gimtinė... Viskas sava. Ir tai pasiekta didžių piliečių, neeilinių vien dėl savo žygdarbių, tų, kurių vardą pagarbiai ir išdidžiai tariame iš didžiosios raidės.

Tokios mano mintys eina iš širdies, bet nesunkiai jos gali būti apkaltintos sentimentalumu, perdėtu jausmingumu. Bet ar tautos istorija negali kelti tokių jausmų? Iš tiesų šiandien ir mano kartos žmonėms kyla klausimas – kaip kalbėti apie tautos istoriją. Ar tikrai jausmingas kalbėjimo būdas jau nemadingas? Sakoma, kad šiandien leistis į patriotiškus jausmus, nebemadinga. Teigti, kad didžiulė palaima apima visus tuos nelemtus laikus ir garbingai galvą paguldžiusius atmenant, pasirašyti aktą, simbolizuojantį pergalę, kvepiantį išsigelbėjimu, laisve ir, svarbiausia, NEPRIKLAUSOMYBE, atrodo per daug sentimentalu. Neretai tokie filosofai kaip Romualdas Ozolas ar Vytautas Radžvilas apkaltinami būtent sentimentaliu, neracionaliu požiūriu į valstybę ir istoriją.