Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?

„Gyvenime svarbu ne užimti kažkieno kito vietą, ne vaikytis to, kas paklausu, prestiziška,“ – teigė Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis. Argi ne taiklūs žodžiai manantiems, jog tik prisitaikius prie vyraujančių madų, tapus pilkos masės dalimi galima pajusti gyvenimo pilnatvę. Juk kiekvienas turime savo pašaukimą, nuo jo sprukdami tampame sielos bėgliais. Be individualumo žmogus nėra žmogus, o tik vergas, pataikaujantis kitų norams. Deja, šiais laikais daugelis neberanda laiko save paanalizuoti, o palinkęs sėdi prie darbo stalo, ne rodo dėmesį draugams, artimiesiems , o išsitraukia svaigiųjų gėrimų taurę. Tačiau net ir naiviausio žmogaus siela turi tikslus ir atmintį. Prigimtis yra be galo greita ir sugeba pavyti net ir atkakliausią dezertyrą.

Visų pirma, net ir įsispraudusio į visuomenei priimtinus rėmus žmogaus pašaukimas nepasiduoda ir tvirtai laikosi įsikibęs į širdį. Ne veltui Blezas Paskalis minėjo, kad žmogus „tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė.“ Mintimis jis siekia kosmosą, tačiau gali palūžti nuo menkiausio vėjo gūsio. Deja, daugelis šiais laikais tik ir ieško užuovėjos – bijo dantimis kibti destruktyviai aplinkai į atlapus. Gal todėl mūsų visuomenėje yra įprasta susidūrus su menkiausia problema išdidžiai gerti ne kartybių, o alkoholinių gėrimų taurę, virve surišti ne negandas, o savo kaklą? Kur pradingo tvirtavaliai? Manau, vertėtų atsisukti į praeitį ir prisiminti tokius dvasios titanus kaip M. Daukšą, XVI a. siekusį per kalbą išsaugoti tautos identitetą, K. Donelaitį, mokiusį parapijiečius viežlybumo (kuklumo, santūrumo, darbštumo, tautiškumo), J. Basanavičių, įsteigusį pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, Petkevičaitę – Bitę, aktyviai kovojusią už moterų teises ir moralės išsaugojimą.