Dailės terapijos ir socialinio darbo dermė

Parengė:

Simona Rakitaitė, Socialinis darbas 4 kursas, 2 grupė

Dailės terapija – tai viena iš meno terapijos krypčių, kuri apima dailės ir psichologijos bei psichoterapijos žinias. Taigi ši terapija yra būdas išreikšti savo jausmus, mintis bei potyrius piešiant, tapant ar išbandant kitas meninės raiškos priemones, o viso to tikslas glūdi sveikesnio, priimtinesnio žmogui gyvenimo būdo atradime. Svarbiausios dailės terapijos kryptys: psichoanalitinė, raidos, humanistinė, geštaltpsichologinė, adaptacinė, pažinimo, elgesio. Kalbant apskritai pats terminas „dailės terapija“ atsirado pakankamai neseniai tik V – ajame XX a. dešimtmetmetyje (t.y. II – ojo pasaulinio karo metų reabilitaciniame laikotarpyje), Anglijoje, o tuo tarpu Lietuvoje dailės terapijos praktika imta taikyti tik nuo 1990 metų.

Taigi kas yra dailės terapija ir kam ji gali būti taikoma? Dailės terapija – tai nėra užsiėmimai žmonėms norintiems išmokti piešti, t.y. rezultate sukurti estetišką meno kūrinį ar išmokti, tarkim, naują tapybos metodą ir tobulinti jo įgūdžius. Tai visų pirma metodas, kuris nereikalauja kažkokių specialių meninių sugebėjimų , nes svarbus esti pats kūrybinis procesas, kuris pritaikius prie žmogaus poreikių gali būti: gydantis, ugdantis, atpalaiduojantis. Dailės terapija yra taikoma dirbant su įvairiausiomis socialinėmis grupėmis:

• turintiems sunkumų vaikams bei suaugusiems žmonėms;
• fizinę negalią turintiems vaikams ir suaugusiems;
• intelekto sutrikimą turintiems asmenims;
• priklausomybių turintiems asmenims;
• kaliniams;
• nėščioms moterims;
• asmenims, siekianties giliau save pažinti ir kt.