Karlas Marksas

Pasipriešinimas idealistinei metafizikai ir kartu naujųjų laikų išraiška – abu šie dalykai telpa į dialektinį materializmą, kitaip dar žinomą kaip marksizmas. Tai ne tik pasaulėžiūra, bet kartu ir revoliucinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, pagrindas. Savo materializmą Marksas vadino dialektiniu. Tačiau šią sąvoką jis vartojo kitaip, nei buvo įprasta ankščiau. Įprasta dialektika tai mąstymo būdas, kurį naudojo graikai ir kurį atnaujino Hegelis. Jiems tai buvo nuo patirties nepriklausomas mąstymo metodas, patirtimi nesiremianti minties savybė. Visa tai siejosi su idealizmu. Pas Marksą dialektika tapo materialiosios gamtos savybe ir patirties išraiška. Markso filosofija teigė, kad yra tik besivystanti, kintanti ir santykinė būtis.

Marksas priešingai nei Hegelis, kuris buvo idealistas, yra materialistas. Jo dialektika reiškė materijos, o ne idėjų vystymosi dėsnį, kaip pas Hegelį. Viso to priežastis yra ta, kad Markso dialektika radosi dėl kitokių socialinių sąlygų. Pagrindinė materializmo tezė sako, kad vienintelis ir pirminis, bei savaiminis būties pavidalas yra materija, o ne dvasia. Marksas neneigė dvasios, tačiau teigė, kad dvasia yra susijusi su kūnu ir yra materijos raidos padarinys, todėl tai negali būti pirminė, savaime nuo materijos priklausanti būtis.

Markso išskirtinumas slypi ne materializme, iki jo yra buvęs ne vienas materialistas, bet savitoje materializmo sampratoje. Prieš tai materialistai savo filosofiją suprato mechaniškai. Jie rėmėsi fizikiniais objektų tyrinėjimais ir negyvąją gamtą laikė grynuoju materijos pavidalu. Marksas pasisakė prieš tokią materijos sampratą. Jam mechanizmas yra tik vienas iš materijos pavidalų, o pati materija turi daug pavidalų. Visa, kas yra realu – materijos pavidalai. Materiją tyrinėja visi mokslai, ne vien mechanika. Pagal Marksą, jei materija tapatinama tik su mechanizmu, tai materializmas yra siaura ir paradoksali teorija. O kitoks, Markso materializmas, apima visą reiškinių įvairovę, kuri yra susijusi su materija.