Postmodernistinės istorinio pasakojimo apraiškos Mariaus Ivaškevičiaus romane “Žali”

Postmodernizmo kategorija, pastaraisiais dešimtmečiais įsitvirtinusi Vakarų kultūrinėje sąmonėje, šiandien dažnas reiškinys ir Lietuvoje. Kai kurias postmodernistines būsenas, poetikos elementus (pvz., Nieko įvaizdis, chaosmosas, ironija, erotinės fantasmagorijos, žargonas, mistiniai elementai, fikcija...) pirmieji į savo kūrybą įaudė R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas ir kt. Šiuo metu postmodernistiniais kanonais paremta daugelio lietuvių poetų ir prozininkų kūrinija.

Postmodernizmas į literatūrą įveda kitą kalbėjimo taktiką, kuriai svarbu atskleisti kintančio pasaulio kontūrus, trūkius, plyšius. E. Ališankos teigimu, toks pasakojimas atsisako pagrindinių tradicinio pasakojimo elementų (herojų, pavojų, didžiųjų kelionių, didžiojo tikslo). Rūpi ne istorinis, o dabarties patyrimas. Su istorija ar kalba postmodernistiniame pasakojime bendraujama parodijos, žaidimo, koliažo būdais. Toks pasakojimas nebūtinai grindžiamas logika, nuoseklumu, tai – klaidingas, nerealistinis vaizdavimo būdas, neretai paremtas ir mitopoetine logika (Ališanka, 2001, 99 – 137).

Vienas iš postmodernistinio pasakojimo reprezentantų yra ir šio darbo objektas – jauno prozininko ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus (g. 1973) istorinis romanas “Žali” (2002). Darbe bus bandoma atskleisti šio romano kaip istorinio pasakojimo novatoriškumą (semantikos ir poetikos aspektais), lyginant jį su tradiciniu istoriniu Vinco Mykolaičio – Putino romanu “Sukilėliai” (1957 - 1967).

Romane “Žali” M. Ivaškevičius, nelauktai savo kartos atstovui, gvildena rezistencijos – 10 pokario metų trukusio ginkluoto pasipriešinimo bolševikinei okupacijai – temą. Pasirinkdamas istorinį objektą, temą, autorius pratęsia lietuvių istorinio romano raidą, tačiau kartu istorinį pasakojimą ir labai modifikuoja. Priešingai nei tradicinė martirologinė literatūra, kuriai svarbu “atkurti autentišką, tikrai egzistavusį pasaulį” (Viliūnas, 1992, 15), romano “Žali” autorius į istoriją pažvelgia kitaip – ž a i d y b i š k a i.