Žmogus be privatumo - tai žmogus be orumo

Kiekvienas individas nori turėti erdvę, kurioje jaustųsi saugiai, galėtų „pabėgti“ nuo kasdienybės, darbų, atsiriboti nuo viso pasaulio. Taip pat jam reikia turėti kažką asmeniško (be abejonės tai neturėtų turėti neigiamos įtakos kitiems asmenims ir neturėtų kelti jokio pavojaus ir grėsmės šaliai ar visuomenei), ko kiti nesužinotų, kas negalėtų be individo sutikimo būti paviešinta. Juk nei vienas negalėtų gyventi pilnaverčio gyvenimo ir jaustis garbingai bei oriai būdamas nuolatos sekamas, stebimas ar persekiojamas. Todėl egzistuoja vienas iš prigimtinės teisės principų – asmens teisė į privatų gyvenimą, kuris išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio[1] bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio[2]. Minėtas straipsnis garantuoja teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą. Deja, neretai ši, minėtu principu pagrįsta individo teisė, yra pažeidžiama.

[1] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[2] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios. 1995, Nr. 40-987.