Albertas Einšteinas yra sakęs: „Jei norite, kad jūsų vaikai būtų protingi, skaitykite jiems pasakas.“ Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, pasamprotaukite, kokios išminties mokoma pasakose

Įvadas. Pasakos turi keletą prasmių ir ne veltui yra sekamos šimtmečius. Tai bendravimas su vaiku, jo mokymas per pasaką. Klausydamasis pasakos vaikas patiria daug emocijų ir gali susitapatinti su veikėjais, patirti tai, ką patiria jie. Mes norėtume, kad gyvenimas pasakose būtų idealus, norėtume sukurti savo mažyliui patį gražiausią pasaulį, o tenka skaityti apie tai, kaip vištytė su gaideliu išėjo riešutauti, jis metė riešutėlį, išmušė akelę. Metė kitą, išmušė ir antrą. O juk norėtųsi, kad aplink būtų tik gėris. Bet tikrovė nėra vien rožinė. Ir pasaka tai parodo, moko, kad visko gyvenime gali nutikti, arba kitas gali pasielgti kažkaip netinkamai....

Išvados. Apibendrinant galima teigti, kad pasakos, kaip kultūrinis tautos palikimas, turi itin didelės reikšmės dvasiniam vaiko brendimui. Pasakos tenkina vaiko smalsumą, jausmus, kuria ir ugdo jo prote naujas sąvokas, brandina vaiko protą, padeda suprasti daugiau daiktų aplinkiniame pasaulyje. Jos palieka gilių įspūdžių, kurie net ir po daugelio metų turės įtakos žmogaus veiksmams ir elgimuisi, jo mintims ir jausmams. Būtent pasakose vaikas įžvelgia savo vaizduotės sandarą ir kartu ją lavina, susikurdamas vieną iš būtiniausių priemonių pasauliui pažinti, realybei įvaldyti, o tai ateityje jam leis tą patį metodą pritaikyti visose patirties srityse, kur tik prireiks kūrybinės intervencijos. Pasakos nemoralizuoja, todėl yra priimtinesnės, jomis perteikiamos rūpestingumo, globos, pareigos, atsakomybės, tvirtos dvasios ir valios siekiant gero tikslo vertybės, formuojamas gebėjimo suprasti kitą, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir kitais jausmas.