Praeities nuotrupos Liudvikas Rėzos atsiminimuose „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“

Apie praeitį tiek kalbėta, dainuota ir rimuota, kad nežinia, kada pradėta į ją žvelgti kaip į daiktą, kurio galima ilgėtis. Tiesa, būta įrodinėjančių, jog viso gyvenimo laikas yra sukoncentruotas vieninteliame taške – „dabar“. Štai Aristotelis teigė, jog šis momentas yra nedalomas, tai tėra riba – visų pirma, praėjusio laiko, nes dabartyje nėra nieko iš ateities, ir žinoma, lygiai taip būsimo laiko riba, nes nesama nieko iš praeities. Na, o kadangi ateities negali pasiilgti (bent jau taip labai), tai tenka apsiriboti praeities vaizdiniais. Sakyčiau, slidus dalykas – praeities įspūdžiai, nepaisant to, kaip labai stengiesi to išvengti, kai kada pasiglemžia. Norisi prisijaukinti praeitį ir „nupūsti dulkes“ nuo jos tik tada, kai reikia atspirties? Iš pradžių prireiks daug kantrybės. Dar truputį vilties, pasitikėjimo savimi ir žinojimo, kodėl ji tau reikalinga. Nepamiršti dabarties ir ateities – kita šio reikalo pusė. Praeitis nieko nežada ir nedovanoja – visos dovanos jau išdalytos ir pakavimo popierius seniai yra pavirtęs skuteliais. Visa, ko praeitis niekad nestokoja, tėra įkvėpimas. Ką gi, tai jau šis tas gerai pradžiai.