Mano svajonių profesija

Tik dabar suprantu, kad tai, ką darydavau vaikystėje, dariau su tikru įkvėpimu. Kai buvau maža, man neegzistavo jokios ribos, tuo metu atrodydavo, kad tai, ką įsivaizduoju galvoje, man kuo puikiausiai pavyksta paversti materija ir nepergyvendavau dėl netobulumų, kaip dabar. Kai kurdavau ir svajodavau, aplinkui niekas neegizstavo.

Augau, o mano svajonės augo kartu su manimi. Tiesa, ėmiau svarstyti ir apie kitokius, realesnius variantus, nes augant tenka susidurti su tikrove. Gali užsidėti rožinius akinius ir bandyti apgaudinėti save, tačiau tikrovė yra tai, ką matai pro autobuso langą: pilkos gatvės, rūškani veidai ir sužaloti balandžiai. Ir tada pagalvoji – kas jiems iš tų tavo kurtų, skoningų, turinčių meninę vertę drabužių, didingai suprojektuotų ir įrengtų statinių ar ypatingai šiltų atvirukų? Daugeliui žmonių drabužiai yra elementariausi skudurai ir siejasi veikiau su tuštybe, o ne meno rūšimi, namai ar pastatai jiems tėra įmantriai sustatytos plytų krūvos, o atvirukai – atgyvenusi švenčių tradicija, nebeturinti jokio nuoširdumo. Puikiai suvokiu, kad pasauliui ir taip nestinga nevykusių dizainerių, architektų ar atvirukų dailininkų. Be to, paauglystė toks metas, kai klausimų daugiau nei atsakymų, todėl vis atrodo, o kas, jei, net į darbą įdėjus visą savo širdį, žmonėms vistiek nepatiks tai, ką darai? O, dar blogiau, kas, jeigu vieną dieną išsisemsi ir tave ištiks kūrybinė krizė? Todėl kartais atrodo, kad būtų teisingiau pasirinkti stabilesnę ir paklausesnę profesija, kaip kad, pavyzdžiui, gydytoja. Bet vis dėlto, kaip šilta širdyje, prisiminus tai, ką darydavau vaikystėje! Todėl bandau įtikinti save, kad jei tikėsiu tuo, ką darau, galbūt mano darbais patikės ir aplinkiniai. Neketinu bandyti pakeisti aplinkinių pasaulėžiūros vien todėl, kad noriu užsiimti savo mėgstama veikla, bet manau, kad jei labai pasistengsiu, pavyks sužavėti net didžiausius skeptikus. Žinau, kad svarbiausia tikėti savimi ir tuo, ką darai, nes tada žmogaus galimybėms neegzistuoja jokios ribos.