Dėl didėjančio gyventojų mobilumo, informacinių priemonių poveikio ir kitų priežasčių lietuvių kalbos tarmės palaipsniui artėja prie bendrinės kalbos. ar verta stengtis užtikrinant tarmių išlikimą?. Dėl didėjančio gyventojų mobilumo, informacinių priemonių poveikio ir kitų priežasčių lietuvių kalbos tarmės palaipsniui artėja prie bendrinės kalbos. ar verta stengtis užtikrinti tarmių. Ar verta stengtis užtikrinant tarmių išlikimą kalbos. Ar verta stengtis užtikrinant tarmių išlikimą

Mąstydama, kokią temą pasirinkti savo kalbai, ilgai nesvarsčiau - žinojau, jog noriu kalbėti apie opiausius mūsų šaliai, o ypač jos kultūrai, tradicijoms, papročiams, klausimus - galbūt apie globalizaciją, emigraciją ar švietimą. Tačiau pasirinkti temą apie tarmes, bendrinę lietuvių kalbą ir jų santykį šiandieninėje Lietuvoje mane, kaip jauną ir patriotišką abiturientę, paskatino neseniai atsitiktinai televizijoje matyta laidos pabaiga. Prieš dešimtmetį ar net daugiau metų darytame įraše žymus kalbininkas, filologijos mokslų daktaras Aleksas Girdenis, kurio netekome prieš keletą metų, populiarioji etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir kalbininkas, Vilniaus universiteto profesorius, Europos akademijos narys Bonifacas Stundžia labai karštai ragino visuomenę branginti ir visais įmanomais būdais saugoti tarmes, išlaikyti jas gyvas. Didėjantis gyventojų mobilumas, informacinių priemonių poveikis ir kitos priežastys šių dienų Lietuvoje verste verčia lietuvių kalbos tarmes palaipsniui artėti prie bendrinės kalbos. Dažnai girdime diskusijas, ar verta rūpintis tarmių likimu, ir jei verta, tai kaipgi užtikinti tarmių išlikimą. Dėl pagarbos tarmėms ir branginimo nesileisiu į ginčus: iš tikrųjų bendrinė kalba iš jų beveik šimtą metų sėmėsi visa, kas šioje kalbos atmainoje sukaupta geriausia, todėl drąsiai ir užtikrintai teigiu, jog tarmių išsaugojimui turi būti sutelktos visos stipriausios patirties ir išminties pajėgos. Viena iš priežasčių, kodėl tariuosi esanti teisi sakydama, jog tarmių išsaugojimas svarbus mūsų šaliai kaip žuviai vanduo - mūsų kalbos ir tarmių archajiškumas, nes lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, daugiau negu kitos šių dienų gyvosios kalbos išlaikiusi senovės indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Lietuvių tarmės domino ir domina daugelį šalies mokslininkų, tyrinėjančių kalbas, kaip iš tiesų unikalus reiškinys - šitokiai palyginti mažai šalies teritorijai priklausančios tarmės, patarmės ir šnektos skaičiuojamos dešimtimis. Ir tas įsitikinimas nėra jokia mano atrasta Amerika: mūsų laikais į tarmes panašiai žiūri daugelio Europos tautų kalbininkai ir visuomenė. Estų gimtosios kalbos draugijos nuostatuose yra net specialus punktas, įpareigojantis jos narius saugoti tarmes ir kovoti su jų priešininkais: „Neignoruokite, neniekinkite savo gimtosios tarmės! Tarmės yra vertos didžiausios pagarbos, nes tai mūsų senolių kalba, tai neišsenkamas ir neišsemiamas ne tik bendrinės kalbos šaltinis, bet ir etninės kultūros pagrindas“.