Tremtis, tremtiniai, jų išgyvenimai

Tremtis tai viena brutaliausių teroro formų, draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju, kurios sovietinis režimas griebėsi prieš Lietuvos gyventojus. Buvo masiškai iškeldinami žmonės iš savo gyvenamųjų vietų į tolimus Sovietų Sąjungos regionus. Sovietų valdžia iki Stalino mirties žmones tremdavo be teismo. Taigi birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Tądien, 1941-aisiais, į atšiauriuosius Rytus pajudėjo pirmieji vagonai su naujajai valdžiai neįtikusiais žmonėmis. Netikėtai užkluptus, vos būtiniausius daiktus suspėjusius pasiimti vyrus, moteris ir vaikus, senukus ir ligonius vedė į geležinkelio stotį, kur visus sodino į traukinius, tiksliau, grūdo į krovininius, gyvulinius vagonus. Į būsimų tremtinių sąrašus pateko turtingesni ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, karininkai, inteligentai, mokytojai ir jų šeimos, nepagailėta ir mažų vaikų. Vagonuose žmonėms trūko oro, vandens ir maisto. Silpnesni, labiau pasiligoję ilgoje kelionėje čia pat ir mirdavo. Kiekvienas mėginimas pabėgti buvo slopinamas ginklu. Neretai vyrus atskirdavo nuo jų žmonų bei vaikų ir siųsdavo į lagerius, kur reikėjo stiprių rankų, o jų šeimas veždavo į visai kitą Sibiro pakraštį. Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė. Apie 50 tūkst. žmonių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą. Vargu ar kas suskaičiuos, kiek prekinių traukinių užkaltais vagonais, lydimų ginkluotos sargybos, nuo bolševikinės okupacijos pradžios išbildėjo iš Lietuvos su jos žmonėmis į Sibirą. Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte ir iš ten vėliau perkelti prie Laptevų jūros. Į Lietuvą iš čia grįžo tik vos daugiau nei 5 procentai žmonių.