Ar iš tiesų gyvename dvasinės krizės amžiuje? (A. Škėma)

Dvasinė krizė – tai tamsus laikotarpis žmogaus gyvenime, kai visi moraliniai įsitikinimai tarsi sugriūva ir turi būti atstatyti iš naujo. Ji gali trukti kelias savaites, mėnesius ar net metus. Tačiau šiais laikais kartais atrodo, kad dvasinė krizė yra apėmusi kone visus pasaulio gyventojus ir kad ji niekada nesibaigs. Šiandien labai daug žmonių yra nuo ko nors priklausomi, materialinės vertybės jiems atrodo svarbesnės už dvasines, moralės normos vis dažniau nustumiamos į šalį. Žiūrint į pasaulio gyventojų daugumą, galima pasvarstyti, ar tik mes negyvename dvasinės krizės amžiuje? Šis klausimas turėtų būti aktualus mums visiems ir į jį atsakysiu savo rašinyje. Įvairios priklausomybės žaloja ne tik mūsų išorę, bet ir vidų. Pavergti mūsų kūną ar protą gali bet kas: cigaretės, alkoholis, azartiniai žaidimai, fiziniai malonumai. Būtų sunku pasaulyje rasti suaugusį žmogų, kuris yra nuo nieko nepriklausomas. Ir visas priklausomybes skatina ne kas kita, kaip atlaidus visuomenės požiūris bei pasekmių nesuvokimas. Apie vieną iš baisiausių priklausomybių, su kuria gali susidurti žmogus, rašė XX-XXI a. anglų jaunimo rašytojas Melvin Burgess. Knygoje „Heroinas“ jis aprašė sunkų keturių jaunuolių gyvenimo kelią. Įklimpę į narkotikų liūną, jie įvairiausiais būdais mėgina iš jo išbristi, tačiau paaiškėja, kad tai reikalauja didelių pastangų. Įsijausti į veikėjų išgyvenimus nėra sunku ir galima lengvai suvokti, kiek dvasinės stiprybės reikia norint atsisakyti žalingo įpročio. Taigi, priklausomybės neigiamai veikia ne tik mūsų kūną, bet ir sielą.