Antano Škėmos romano „Balta drobulė” pagrindiniai nagrinėjimo aspektai

Moderniausias XX a.vid.lietuvių rašytojas

Laužė tradicines normas. Buvo pirmasis, pasukęs modernizmo keliu. Kūrybai būdinga ironija, groteskas, siurrealistinė poetika (protu nesuvokiami vaizdai, nelogiškumas, sąmonės srauto tipo minčių dėstymas su praeities fragmentais, vizijomis) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko ir erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Gali pasirodyti, kad jo kūrinys tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas instinktyvių impulsų ir šališkų nuotaikų, įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus: į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai. Už tai jo kūrybos, konservatyvūs išeiviai neįvertino, laikė ją nepadoria, nepatriotiška, peikė už žanrų nepaisymą ir modernumą. Svarbiausi kūrinių motyvai - vienišas žmogus, jo kančia ir supantis susvetimėjęs pasaulis, kuris lyg beprotnamis, kuriame žudoma tiek fiziškai, tiek protiškai. Atskleidė žmogaus, išgyvenusio didžiausius Vakarų sukrėtimus, dvasinę patirtį.