Graikija IV-I a.

Renesanso metu atsiradęs ir XVIII a. įsitvirtinęs antikos terminas (lot. – antiquus – senas) plačiąja prasme reiškiantis senovę, o siauresne – senovės graikų ir romėnų kultūrą, apima laikotarpį nuo Kretos ir Mikėnų laikų (III – II tūkst. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo V–VI a.

Graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos:

1. Archainė, arba senoji – maždaug apie 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti. •2. Klasikinė, arba klestėjimo – nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. – Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo vienas iš klasikinio periodo smukimo priežasčių. •3. Helenistinė (helenais save vadino patys graikai), arba vėlyvoji, epocha. Ji pasibaigė 30 m. pr. Kr., kai romėnai užkariavo graikams tuomet priklausantį Egiptą (Graikiją jie užkariavo anksčiau, dar II a. pr. Kr.). •