Baigiamosios praktikos refleksija

Baigiamąją profesinę praktiką atlikau LSMU Kauno klinikų kraujagyslių chirurgijos skyriuje. Nuo pat pirmos dienos supratau, kad praktika nebus lengva tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Kadangi didžioji skyriaus pacientų dalis yra vyresnio amžiaus žmonės besiskundžiantys ne tik kraujotakos sutrikimu, bet turintys ir gretutinių lėtinių ligų, kasdien susidurdavau su įvairaus pobūdžio slaugos probemomis.

Mano kasdienė užduotis buvo ryte paimti kraujo tyrimus, sekti ir žymėti temperatūrą, išdalinti maistą ir padėti pacientams pavalgyti, išdalinti ir suleisti vaistus, paruošti infuzijas ir jas prijungti, prižiūrėti periferinius ir centrinės venos kateterius, pagal reikalą leisti vaistus nuo skausmo, perrišti pooperacines žaizdas, išimti siūlus, atlikti nekrektomijas, plauti drenus, padėti pacientams, kuriems skauda galūnes dėl nepakankamos kraujotakos ar operacinių žaizdų, rasti tinkamą padėtį. Taip pat paruošdavau pacientus ir transportuodavau juos į rentgenologinius, ultragarsinius tyrimus, operacinę o dažniausiai į angiografiją. Prireikdavo daug kruopštumo, profesionalumo ir žinių atlikti pastarąjį darbą tinkamai. Reikėdavo pastebėti, kuris pacientas gebės pats pasiruošti tyrimui, o kuriam reikės daugiau pagalbos šalinant plaukus, užtikrinant viso kūno higieną, persirengiant ligoninės rūbais ir persikeliant ant transportavimo vežimėlio. Man prireikė laiko, kad rasčiau tinkamų žodžių suprantamai paaiškinti pacientams tyrimo esmę, nuraminti ir paguosti. Pastebėjau, kad slaugytojos dažnai pritrūksta laiko paaiškinti pacientams tyrimo eigą, todėl todėl nusprendžiau, kad aš galėčiau prisiimti šį darbą sau. Perskaičiau nemažai mokslinių straipsnių, patarimų slaugytojams stengdamasi suprasti kaip supaprastintai turėčiau paaiškinti tyrimo esmę ir ką turėčiau sakyti nerimaujantiems, susijaudinusiems pacientams, kokių temų geriau vengti. Vėliau pati pradėdavau su jais kalbėti, o paskui leisdavau jiems užduoti klausimus, ranką laikydavau arčiau, kad jeigu pacientas norėtų, galėtų į ją įsikibti, stengdavausi išikti rami. Pastebėjau, kad pacientai aprimdavo, nukreipdavo mintis kitur, imdavo labiau pasitikėti personalu, jaustis saugiau ir nusiteikdavo pozityviai. Taip pat ypač svarbu būdavo prižiūrėti pacientus po angiografinio tyrimo, nes net ir pakartojus keletą kartų, kad jiems būtina penkias valandas gulėti nejudant, pacientai dažnai slaugytojų nurodymų nepaisydavo, keldavosi iš lovos.