Architektūra ir stiliai

XIX a. konstrukcijų pokyčiai. Lemiamą įtaką turėjo konstrukcijų sferoje įsitvirtinusios naujos medžiagos: metalas, stiklas, gelžbetonis. Pirmą kartą lieto metalo (ketaus) konstrukcijos panaudotos Anglijoje tilto statyboje 1775-1779 m. Ketaus atramos bei perdangų sijos nuo XVIII a. pab. naudojamos tekstilės fabrikuose. Taigi konstrukcijų tipai seni – arkinės, karkasinės, medžiaga nauja - metalas (ketus). Metalinių konstrukcijų dėka galima perdengti žymiai didesnes erdves, atramas statyti didesniais atstumais. XIX a. pradžioje tiltų statyboje atrasta visiškai nauja – kabanti konstrukcija. XIX a. V dešimtmetyje Paryžiuje pastatytoje Šv. Ţenevjevos bibliotekos viduje metalo kolonos laiko arkinių santvarų perdangą. Pasaulinių parodų statiniai tapo naujų medžiagų ir konstrukcinių sprendimų paieškų poligonais. Nuo 1852 m. metalo – stiklo konstrukcijos pradėtos naudoti geležinkelių stočių peronams dengti. Konstrukcinių naujovių požiūriu labai reikšminga 1889m. Pasaulinė paroda vykusi Paryžiuje. Metalinis ažūrinis karkasas ilgainiui pradėtas suvokti, kaip tobulos metalo konstrukcijos estetikos išraiška. Apie 1890 m. ketų konstrukcijose pakeitė plienas, ženkliai atsparesnis tempimams, ugniai, vėjui. Plieninių konstrukcijų pastatuose visą svorį palaipsniui perima plieninės atramos, o sienos netenka konstrukcinio vaidmens. 1879 m. Prancūzijoje pradėtas gaminti gelžbetonis – t.y. betonas su armatūros tinklu. Architektūroje gelžbetonis pradėtas taikyti XX a. I dešimtmetyje, tačiau plačios jo konstrukcinės ir plastinės galimybės pradėjo atsiverti po I Pasaulinio karo. Gelžbetonis ir šiuo metu yra viena iš svarbiausių statybinių medžiagų naudojama konstrukcijoms ir apdailai. Iš gelžbetoninių stulpų galima formuoti karkasinę konstrukciją. Tačiau tai yra tik viena iš daugelio gelžbetonio konstruktyvinių galimybių.