Tarptautinė ekonomika - paruoštukas

ABSOLIUTUS IR LYGINAMASIS PRANAŠUMAS

Teorijos. Adam Smith – nematoma rinkos ranka (XVIII a.) ir David Ricardo (XVIII a. pab. – XIX a. I pusė). Iš eksportas viršija importą, gautas pajamas patartina kaupti rezervuose (karo ar kitoms išlaidoms – tačiau kaupimas neturi būti per didelis, nes tada ekonomika praranda finansinius resursus). Nėra logiška eksportuoti kiek įmanoma daugiau, o importuoti kuo mažiau (importas gali būti pigesnis ir kokybiškesnis).

Tarptautiniu mastu turi būti laisva prekyba, kuri duos naudą (ne tik laisva prekyba valstybės viduje). Viena manufaktūra JK pagamindavo 5 vienetus audinių, o JAV – 20. Geležinių įrankių pagamindavo JK – 10 vienetų, o JAV – 6. Skaičiai rodo, kad JAV turi pranašumą gaminant audinius, o JK tokį patį pranašumą geležies gamybos atžvilgiu. Todėl Smith teigia, kad reikia leisti laisvą tarptautinę prekybą – ta valstybė, kuri turi pranašumą, gali laisvai parduoti savo perteklių ir pirkti iš kitų valstybių tai, ko jiems trūksta. Šalys specializuojasi gamybinėje / prekybinėje srityje.

Po prekybos situacija: JAV realizuoja savo audinius JK (nes JAV produkcija pigesnė). JK audinių gamintojai sunyksta, ima gaminti kažką kita – geležies įrankius, kuriuos eksportuoja į JAV ir patenkina poreikius ten – gamyba ir eksportas auga (manufaktūros, kurios sunyko dėl audinių verslo žlugimo dėl konkurencijos, pereina į konkurencingą geležies verslą). Prekyba pakelia gamybos lygį, našumą. Nesikeičia nei manufaktūrų skaičius, nei technologijos – pagamintos produkcijos kiekis pasikeičia dėl to, kad kiekviena šalis nustojo gaminti tas prekes, kurių gamybai jos praktiškai švaisto išteklius (pereinama prie efektyvaus gaminimo būdo) – yra tokių valstybių, kurios tas prekes gamina geriau (geriau importuoti pigesnes ir geresnes prekes).

Kiekvienas sektorius (ir valstybės) specializuojasi gaminti ne tik sau, bet ir kitoms šalims, jei tik turi pranašumą. Prekyba nieko nesukuria, bet jos dėka šalys restruktūrizuoja savo gamybą ir gamina tik tai, ką gamina geriausiai (efektyviai išteklių atžvilgiu ir kokybiškai). Perviršis parduodamas eksportuojant, tai taip pat skatina gamybos augimą. Vis mažiau gamintojų (tik patys geriausi) aprūpina vis didesnę vartotojų masę. Tai ir yra absoliutaus pranašumo teorija. Pagal šią teoriją, nauda yra abejoms pusėms, nes prekių daugiau – vartojimas ir gamyba auga,kokybė. Žmonės turės prekių daugiau, o tai reiškia gyvenimo gerovės pakilimą.

Smith absoliutaus pranašumo teorija sako, kad jeigu JK ir audinius ir geležinius įrankius gamina našiau ir daugiau, tai prekybos su JAV realiai nebus – absoliutus pranašumas yra vienoje pusėje ir nėra jokios prasmės tarptautinei prekyba – JK pasigamina sau daugiau (tai reiškia, kad vienetas kainuoja pigiau).

1. Ricardo ėmėsi paneigti absoliutaus pranašumo teoriją – sukūrė lyginamojo / santykinio pranašumo teoriją. Nėra reikšmės, jei valstybė neturi absoliutaus pranašumo nei vienoje srityje – tarp tokių valstybių prekyba gali vykti ir vyksta. Tai šaliai reikiagaminti ir eksportuoti tą produktą, kuriame jos absoliutus nepranašumas yra mažesnis. JAV pagamina 6vnt./h grūdų arba 4 vnt./h audinių iš apibrėžto išteklių kiekio.Kita valstybė – Kinija gamina 1 vnt. grūdų arba 2 audinių (iš tiek pat išteklių apibrėžtų).

Pvz. Kinijos darbininkų produktyvusmas,gaminant drabužius yra dvigubai mažesnis už JAV, tačiau gaminant grūdus net šešis kartus, todėl kinija turi lyginamąjį pranašumą drabužių gamyboje,jai reiktų specializuotis ten.abi šalys turėtų naudos,jei pagal šią teoriją, specializuotųsi tose srityse ir perviršį gautą exportuotų.

Pvz. Jav a-25,g50, kinijoj a-67,gr-100

Prekybą leidžia prekių santykinė kaina (kaštai). JAV 1A=2G, Kinijoje santykinė kaina 1A = 0,67 G. Santykinė kaina – prekės kaina, išreikšta kitos prekės vienetais. Taip susidaro sąlygos prekiauti – JAV grūdai yra pigesni, nes už vieną audinį gauni daugiau grūdų.

JAV yra lengviau gaminti grūdus ir pigiau, o Kinijai – sunkiau. Santykinis pranašumas JAV pusėje yra grūdų gamyboje, o Kinijos pusėje – audinių gamyboje. Jei mainų sąlygos tenkina abi šalis, mainai įvyksta. Mainams plėtojantis, JAV gali perkelti visus išteklius į grūdų gamybą

Prekyba leidžia padidinti visus parametrus – mainantis gaunama daugiau (audinių, JAV atveju) nei būtų gaunama gaminant valstybės viduje be tarptautinės prekybos. Nustoja valstybė gaminti tai, ką santykinai (lyginant su kitais) gamina brangiau ir ima gaminti daugiau kitos prekės, kurį pradeda tiekti kitiems. Pradeda specializuotis valstybė ten, ką gamina našiausiai ir efektyviausiai. Vykstant specializacijai abi šalys visumoje pagamina daugiau. Ekonomistų požiūriu, kas daugiau vartoja, tas geriau gyvena – prekyba kelia gyvenimo lygį.