Renvoi institutas tarptautinėje privatinėje teisėje

Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Lietuva tapo tarptautinės bendrijos nare bei tarptautinių sutarčių tarptautinės privatinės teisės srityse dalyve, grindžiančia savo santykius su užsienio valstybėmis visuotinai pripažintais tarptautinės privatinės teisės principais ir normomis.
Plečiantis tarptautiniam ekonominiam, kultūriniam, techniniam, moksliniam bei kitokiam bendradarbiavimui, sparčiai vystantis tarptautinei prekybai, didėjant gyventojų migracijai daugėja ir teisinių santykiųbei teisiniųginčų, kuriems būdingas vadinamasis tarptautinis, arba užsienio, elementas, t.y. tokiųatvejų, kai teisinis santykis ar teisinis ginčas peržengia vienos valstybės ribas ir įgyja vienokių ar kitokių sąsajų ne su vienos, o su dviejųar daugiau valstybiųteisės sistemomis.
Kilus ginčui, kuris turi tam tikrąužsienio elementą, ginčo šalims pirmiausia tenka atsakyti į klausimą, į kurios valstybės teismą reikia kreiptis, norint jį išspręsti. Savo ruožtu teismui tenka nustatyti, kurios valstybės teisė yra taikytina ginčo šalių santykiams, t.y. tenka išspręsti dviejų ar daugiau skirtingų teisės sistemųkoliziją, remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis.
Tinkamas kolizinės normos parinkimas yra nelengva užduotis, reikalaujanti teisingo ginčo santykio kvalifikavimo, proceso ir materialinės teisės atribojimo bei kitųproblemų išsprendimo. Be to, pritaikius tarptautinės privatinės teisės normą ir nustačius, kuriosvalstybės teisėtaikoma, papildomai reikia atsakyti įklausimą, kąji apima (tik materialinesnormas, o gal ir kolizinės taisykles). Tokiu būdu įužsienio valstybės teisės sampratąįtraukusir tarptautinės privatinės teisės normas, galima situacija, kai pastarosios dėl jose įtvirtintųskirtingųtaikytinos teisės nustatymo kriterijųgrąžina įlex fori arba nukreipia į trečiosios valstybės teisę(renvoi). Tai kyla dilema kurios valstybės teisė teisme turėtų būti taikytina ir ar pripažinti renvoi, ar atmesti.
Renvoi problematikos, bendrąja prasme, aktualumąbei originalumą lemia ir tai, kad nei Lietuvos teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje šis taikytinos teisės nustatymo aspektas nenagrinėtas, kadangi iki 1990 m. LR teismai su tokia problema praktiškai nesusidurdavo bei, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, pasikeitė pati užsienio teisės samprata, tiesiogiai veikiantirenvoi taikymą ar neigimą. Taigi, tikėtina, kad ateityje užsienio valstybių doktrinos, teismųpraktikos bei pozityviosios teisės pavyzdžiainulems LR teismų poziciją renvoi klausimu.
Remiantis loginiais argumentais, šiame kursiniame darbe siekiama išanalizuoti renvoi problematiką privatinėje teisėje, aptarti įvairių renvoi pagrindžiančiųteiginių ir jų pagrindu susiformavusių teorijų skirtumus, jų evoliucijos įtaką grąžinimo teorijos taikymui ar atmetimui, atskleisti renvoi pagrįstumo įrodymų abstraktumą ir galimų sprendimo būdų reliatyvumą.