Slaugytojo veikla tuberkuliozės gydyme

Darbo aktualumas, naujumas. Tuberkuliozė – tai infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikrobakterijos. Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus stabilizavosi (2017 m. užregistruoti 1982 nauji susirgimai arba 58,6/100 000 gyv.). Ligos plitimo neriboja nei klimatinės sąlygos, nei geografinė šalies padėtis. Nors jos sukėlėjas atrastas daugiau kaip prieš 100 metų vokiečių mokslininko R. Kocho, ši liga neįveikta ir yra viena iš labiausiai paplitusių pasaulio ligų. Tuberkuliozė priskiriama socialinių ligų grupei, nes, kaip nė viena kita infekcinė liga, turi ryšį su socialinėmis sąlygomis, gyventojų migracija, ŽIV plitimu, alkoholizmu, narkomanija, ekonominių sąlygų blogėjimu, nepakankama besigydančių sergančių ligonių kontrole, žema sanitarine kultūra. Tuberkuliozė skirstoma į dvi rūšis: pirminė ir lėtinė pirminė tuberkuliozė. Tuberkuliozės rizikos grupėmis tampa tiek suaugusieji, tiek ir vaikai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso (Zumila, Raviglione ir kt., 2013).

Tuberkuliozė įvardinama kaip labiausiai pasaulyje paplitusi lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikrobakterijos (Šlapkauskaitė, 2009). Nuo seniausių laikų žinoma, kad tuberkulioze plačiausiai paplitusi tose socialiniuose sluoksniuose, kur vyrauja prastos gyvenimo sąlygos ir skurdas. Tačiau aktualumą bei naujumą įgyja tai, kad tuberkuliozės susirgimų skaičiaus augimas pasireiškia ne tik asocialiai gyvenančios visuomenės narių tarpe, bet ir pasireiškia tarp pasitūrinčių, palankias socialines, gydymo sąlygas turinčių žmonių tarpe. Tikimybė užsikrėsti nuo atvirąją tuberkuliozės forma sergančio žmogaus egzistuoja bet kur, nes ligą sukeliančios mikrobakterijos plinta ligoniui kalbant, kosint, čiaudint. Kiekvienas įkvėpęs oro gali tapti užkrato nešiotoju. Vienas tuberkulioze sergantis žmogus per metus vidutiniškai gali apkrėsti 10–25 sveikus asmenis. Iš viso pasaulyje yra apie 20 mln. žmonių, epidemiologiškai pavojingų aplinkiniams (Šlapkauskaitė, Šopienė, Acienė, Globytė, Klugienė, 2008).

Siekiant sumažinti susirgimų tuberkulioze visuomenėje mastą, būtina informuoti visuomenę bei padėti visuomenei suprasti šios ligos rizikos faktorius, mokėti saugoti save ir aplinkinius, laiku bei efektyviai gydytis, užtikrinti savalaikės savipriežiūros procesų organizavimą. Žinių praplėtimas, sanitarinė kultūra ir švara leidžia veiksmingai kovoti prieš tuberkuliozę (Šlapkauskaitė, Gaidamonienė, Butkienė, Steigvilienė, Sėmenaitė, Ulevičienė, 2008). Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje kaip daugelyje pasaulio šalių, siekiant sumažinti gyventojų sergamumo ir mirtingumo nuo tuberkuliozės skaičių, buvo imtasi šių ligų prevencijos politikos įgyvendinimo, rengiant ir taikant specialiai parengtas šios ligos prevencijos programas bei organizuojant slaugytojų edukacinės veiklos procesus, nukreiptus tuberkuliozės prevencijos organizavimui bei užtikrinimui (Greičienė, Petronytė, 2013).

Dabartiniu metu Lietuvoje remiantis užsienio šalių praktiką, bandoma diegti šiuolaikinę tuberkuliozės prevencijos politiką, kurią įgyvendinant slaugytojas remtųsi vadybos funkcijomis, dalyvautų paciento ir jo artimųjų informavimo ir konsultavimo procesuose, aktyviai dalyvautų mokymuose ir seminaruose (Eigirdaitė, Jurkuvėnas, 2011). Šiam tikslui sveikatos priežiūros sektoriuje slaugytojams sudarytos galimybės dalyvauti sveikatos politikoje. Tačiau slaugytojų dalyvavimą sveikatos politikoje riboja pagrindinės kliūtys: slaugytojų lyderystės stoka (maža motyvacija, aktyvumas ir pasitikėjimas savimi), susiformavęs visuomenės ir gydytojų požiūris į slaugytojus kaip nesugebančius priimti savarankiškų sprendimų sveikatos priežiūros dalyvius, hierarchiniai santykiai tarp slaugytojų, tarp gydytojų ir slaugytojų (Greičienė, Petronytė, 2013).

Šiandien Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose beveik nevykdoma ligų prevencija, sveikatos ugdymas, palaikymas ir išsaugojimas, stringa bendruomenės slaugos plėtra, dėl ko vis daugiau gyventojų išreiškia nepasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugų kokybe. Pagrindinės vartotojų nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugų kokybe priežastys: nepakankamas pirminės sveikatos priežiūros grandies darbo efektyvumas, trūksta slaugytojų motyvacijos prevenciniam darbui, ambulatorinei slaugai, tai lemia šalies atsilikimą nuo visuomenės sveikatos reformos (Štaras, Šileikaitė ir kt., 2012).

                Darbo ištirtumas. Atliekant slaugytojų vaidmens tuberkuliozės ligų prevencijos politikos procesų įgyvendinime vertinimą, buvo remtasi R. Buivydas, G. Černiauskas ir kt. (2010), D. Jankauskienė, R. Pečiūra (2007), D. Jankauskienė (2007), V. Žydžiūnaitė (2007), H. Cooke (2006), J. Flower (2003), A. Gregg (2002), Kalb K., Cherry N. (2006) ir kt. moksliniais šaltiniais, kuriuose pateikiamas sveikatos politikos apibūdinimas, slaugytojų ir jų taikomų slaugos vaidmuo, įgyvendinant tuberkuliozės prevenciją Lietuvoje, taikant naujausius slaugos būdus, įtakojamus sveikatos sistemos reformų.

            Darbo objektas – Bendruomenės slaugytojo edukacinė veikla tuberkuliozės prevencijoje.

            Darbo problema – Bendruomenės slaugytojų atsakomybės nepakankamas vaidmuo, įgyvendinant tuberkuliozės prevencijos politiką Lietuvos gydymo įstaigose.

            Darbo tikslas – Apžvelgti bendruomenės slaugyto edukacinę veiklą bei dalyvavimą tuberkuliozės prevencijoje.

           Darbo uždaviniai:

1. Pateikti tuberkuliozės apibūdinimą, epidemiologija, rūšis, rizikos grupės, kliniką ir diagnostikos būdus.
2. Apžvelgti tuberkuliozės profilaktikos, gydymo, slaugos ir savipriežiūros būdus.
3. Apžvelgti reformų įtaką slaugytojų vaidmens pokyčiams, užtikrinant tuberkuliozės prevencijos politikos įgyvendinimą.
4. Pateikti slaugytojų edukacinę veiklą ir jų vaidmens vertinimą, tuberkuliozės prevencijos politikos procesų įgyvendinime.

         Darbo metodika:

• mokslinės literatūros ir straipsnių apžvalga;
• statistinių duomenų lyginamoji bei grafinė analizė;
• kiekybinio tyrimo domenų analizė.