Kraštovaizdžio projektavimas

Kraštovaizdis – žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Tai žmonių suvokiama vietovė (teritorija), kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir (ar) antropogeniniai veiksniai ir jų sąveika. [1]

  Baigiantis XX amžiui, išryškėjo šie tipologiniai kraštovaizdžio arealai:

•  išlikusios ir padidėjusios gamtinio kraštovaizdžio teritorijos (daugiausia miškų masyvai ir pelkės);
• didelės intensyviai melioruoto kaimiškojo kraštovaizdžio erdvės, įgijusios kolūkinės gamybos ir industrinės aplinkos požymių, tačiau praradusios etnokultūrinį savitumą;
•  kaimiškųjų teritorijų fragmentai su išlikusiais iki 1940 metų susiklosčiusiais požymiais;
•  naujos standartizuotos statybos miestų dalys, nauji miestai, kaimų gyvenvietės;
•  išlikę istoriniai miestai ir miestų dalys (senamiesčiai), miesteliai ir kaimai;
•  sukurti nauji dideli inžineriniai ir infrastruktūros objektai.

Kad būtų užtikrintos Lietuvos kraštovaizdžio – gamtinio, agrarinio, urbanizuoto – formavimo socialinės, ekonominės (gyvenamoji, agrarinė, miškų ūkio, rekreacinė ir kitos) ir ekologinės (konservacinė ir kompensacinė apsaugos) funkcijos, reikia laikytis šių principų:

• formuoti kraštovaizdį pagal moksliškai pagrįstus ir siektinus kraštovaizdžio etalonus, diferencijuotus pagal funkcinio naudojimo prioritetus ir darnios plėtros principus;
•  formuoti kraštovaizdį remiantis teritorinės erdvinės struktūros, joje vykstančių morfologinių procesų, istorinės raidos ir vertybių pažinimu, gerąja kitų šalių kraštovaizdžio formavimo patirtimi, strateginių ir teritorijų planavimo dokumentų galimybėmis;
•  siekti, kad kuriamas kultūrinis kraštovaizdis būtų biologiškai visavertis, informatyvus, estetiškas, socialiai priimtinas, patogus ir ekonomiškas;
•  formuoti sąmoningą visuomenės požiūrį į kraštovaizdį kaip vieną svarbiausių žmogaus gyvenamąją aplinką formuojančių veiksnių.

Kad būtų užtikrinta tinkama kraštovaizdžio apsauga, naudojimas, tvarkymas, planavimas, išsaugoti krašto saviraiškos bruožai, reikia laikytis šių principų:

•  saugoti bendrąją šalies kraštovaizdžio teritorinių vienetų ir jų sudedamųjų dalių įvairovę;
•  saugoti kraštovaizdžio biologinę įvairovę, užtikrinti vietinės augalijos ir gyvūnijos rūšių ir bendrijų tinkamų buveinių išsaugojimą;
•  teritorijų planavimo procese įvertinti kraštovaizdžio gamtinius ir kultūrinius ypatumus ir jais vadovautis rengiant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius;
• plėtoti ir propaguoti etnografiniams regionams būdingų kraštovaizdžio tvarkymo priemonių įvairovę, optimizuoti žemės naudojimo ir žemėvaldų teritorinę struktūrą, skatinti tradicinę kraštotvarkos veiklą.

Kad būtų užtikrintas kryptingas šalies kultūrinio kraštovaizdžio formavimas, jo tvarumas, reikia laikytis šių principų:

•  optimizuoti gamtinių, agrarinių ir urbanizuotų teritorijų santykį;
• racionaliai naudoti kraštovaizdžio teritorinį erdvinį potencialą – sudaryti sąlygas atkurti kraštovaizdžio išteklius;
•  sudaryti sąlygas ekosistemoms visaverčiai egzistuoti kultūrinio kraštovaizdžio struktūroje;
•  numatyti ir rezervuoti teritorijas, kad vyktų natūrali etaloninė kraštovaizdžio raida;
•  skatinti pažeistų kultūrinio kraštovaizdžio teritorinių vienetų atkūrimą.[1] 

Baigiamojo darbo tikslas: išanalizuoti kraštovaizdžio projektavimo principus, taisykles, su kraštovaizdžiu susijusius nuostatus, literatūrą, mokslinius straipsnius, įstatymus.

Baigiamojo darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti kraštovaizdžio sampratą;
2. Apžvelgti kraštovaizdžio kaitą Lietuvoje;
3. Apžvelgti kraštovaizdžio formavimą;
4. Apžvlegti kraštovaizdžio apsaugą ir reglamentavimą Lietuvoje.

Darbas parengtas: naudojantis literatūrinių šaltinių ir teisinių dokumentų analizės metodu.