Snukio ir nagų liga – pastarųjų 10 metų epizootinė padėtis Europoje ir Lietuvoje

Snukio ir nagų liga yra labai kontagioziška, ūminė porakanopių (galvijų, avių, ožkų, kiaulių, briedžių, elnių) virusinė liga, ja gali sirgti ir žmonės. Ši liga pirmą kartą buvo aprašyta 16a. Italijoje - D. Frakastoro. 19a. kitose šalyse: Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.
Snukio ir nagų ligos virusą 1898 m. surado F. Liofleris ir P. Frošas. Virusas priklauso RNR turinčių virusų pikorna grupei. Elektroniniu mikroskopu nustatyta, kad jis yra 22 – 30mµ dydžio (G. Krasnikovas, 1965) , sferiškos arba beveik heksagonalinės formos. Subrendęs virusas sudarytas iš dviejų skirtingo dydžio dalelyčių: stambesnių (20 – 23mµ) ir smulkesnių (7mµ). Smulkusis komponentas infekciškumui neturi reikšmės.
1921 m. prancūzų mokslininkai H. Valė ir H. Karė surado du skirtingus viruso tipus ir pavadino juos O tipu (pirmoji raide Oise departamento Prancūzijoje, kuriame šis viruso tipas buvo išskirtas) ir A tipu (pirmoji raidė žodžio Allemand, kuris prancūziškai reiškia Vokietija). Po kelių metų O. Valmanas ir K. Trautmanas Vokietijoje išskyrė dar vieną viruso tipą, kurį pavadino C tipu. Visi trys tipai nesiskiria patogeninėmis, virulentinėmis bei morfologinėmis savybėmis, augimu audinių kultūrose, atsparumu cheminiams veiksniams. Pagrindinis skirtumas – imunogeninės savybės. Vėliau buvo išskirti dar 4 snukio ir nagų ligos viruso tipai. Iš jų trys yra Pietų Afrikos tipai, pavadinti SAT-1, SAT-2 ir SAT-3 (pirmosios raidės žodžių Southern African Territories), ir azijinis viruso tipas, pavadintas Azija-1.
Tipų ribose dar yra atskiri variantai (potipiai). O. Deivis (1965), kad O tipo yra 11 variantų, A tipo – 23, C tipo – 2, SAT-1 – 7, SAT-2 – 3, SAT-3 – 4 ir Azija-1 – 2 variantai. .
1934 m.Hansenas ir Jensenas pagamino pirmą vakciną nuo snukio ir nagų ligos