Panevėžio apskrities ūkininkų ir kitų gyventojų linų ūkio statistinė analizė

Pasauliniai karai, įvairios ekonominės krizės bei suirutės labai pakeitė gyvenimo sąlygas. Šiandien esame politikos atžvilgiu laisvi, taigi laisvai galime susisiekti su įvairiomis pasaulio valstybėmis, t.y prekiauti, konkuruoti, keistis įvairia patirtimi ir t.t.

Ūkininkai – tai kiekvienos, o ypač mūsų šalies ir tautos ateities pagrindas. Kiekvienas politikas tai turėtų turėti galvoje ir prisidėti kiek galėdamas prie Lietuvos ūkio materialinės gerovės pakėlimo.

Jau nuo neatmenamų laikų lietuvis linus sėjo, linais dėvėjo, net atskirą jiems dievą globėją – Vaižgantą – turėjo. Iškilniais, baltais, kaip sniegas, ilgais lininiais drabužiais rengėsi ir mūsų kunigas – Krivių Krivaitis. Kunigaikščių rūmuose plona linų drobė taip pat buvo branginama.

Prieš II pasaulinį karą Rusija buvo didžiausia linų pluošto gamintoja ir pardavėja. Apie prieškarinės Lietuvos linų prekybą su užsieniu duomenų randame ²Lietuvoje² (1920 m. liepos 27 d. N 156). Čia buvo publikuojamas I. Šimkaus straipsnis. Autorius mini linus ir sėmenis kaip svarbiausią po miško Lietuvos išvežamąją medžiagą. Teigiama, kad 1919m. iš Lietuvos išvežta apie 8000 tonų linų pluošto ir gauta po 300 svarų sterlingų už toną. Bet straipsnyje teigiama, kad tokia suma labai maža, ir svarstoma galimybė ne eksportuoti linų pluoštą, bet kurti linų apdirbimo pramonę, ir į užsienį eksportuoti iš pluošto išaustą drobę. Tai, žinoma, duotų kur kas didesnį pelną. Na, o 1939 metais linų auginta jau 86 tūkst. ha ir tai sudarė 3,3 proc. visų Lietuvos pasėlių ploto.

Daugiausia linų buvo sėjama Panevėžio apskrityje, o mažiausia Lydos apskrityje.

Pastaruoju metu tarptautinėje rinkoje susiklostė palankios sąlygos linų tekstilės pramonės plėtrai – padidėjo lininių gaminių, taip pat ir linų pluošto paklausa. Formuojasi naujos linų pluošto bei lininių gaminių naudojimo sritys – automobilių pramonė, izoliacinių medžiagų gamyba ir kt. Užsienio šalių ekspertai prognozuoja, kad linų pluošto bei jų gaminių paklausa tekstilės, o ypač automobilių pramonėje didės ir perspektyvoje.

Lietuvos linų tekstilės gaminiai taip pat paklausūs tarptautinėse rinkose. 80 – 90proc. šalies tekstilės pramonės lininių gaminių eksportuojama į JAV, Vokietiją, Švediją, kitas šalis. Linų tekstilės gaminiai paklausūs ir vidaus rinkoje.

Linų tekstilė – vienintelė tekstilės pramonės šaka Lietuvoje, kuri galėtų plėtoti gamybą naudodama vietinę žaliavą – linų pluoštą. Pastaraisiais metais šalies tekstilės pramonės įmonės suvartoja apie 7,0 tūkst. tonų ilgo linų pluošto. Lietuvoje išauginamų linų apimtys tik iš dalies tenkina tekstilės pramonės reikmes. 1996 – 1999 metų šalies pirminio linų perdirbimo įmonių ilgo pluošto gamybos dinamika leidžia teigti, kad linų pluošto gamybos apimčių pokyčiai nėra adekvatūs didėjančiai paklausai vidaus rinkoje. Lietuvos rinkoje dominuoja importuotas linų pluoštas. Pastaraisiais metais linų pluoštas tarptautinėje rinkoje pabrango ir padidino sąnaudas, sumažino šalies linų tekstilės pramonės gaminių konkurencingumą. Minėti konjunktūros pokyčiai tarptautinėje bei vidaus linų rinkose skatina didinti linų pluošto gamybą Lietuvoje.

Linininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas, palankias klimatines sąlygas, bei kai kuriuos lyginamuosius pranašumus. (pvz. tinkamą linams auginti dirvožemį, kuris sudaro apie 1100 tūkst.ha). Teritoriniu požiūriu linams tinkami dirvožemiai išsidėstę abiem arealais: vienas jų – daugiausia vakarinės šalies dalies rajonuose, kitas – šiaurės rytinėje dalyje.

Taigi, mano tiriamasis objektas – linų plotas bei linų pluošto išeiga. Manau, kad ši tema labai aktuali šiandieninėje Lietuvoje,o ypač žinant tai, kad linų pramonė ateityje turi dideles perspektyvas. Lietuvai, tapusiai Europos Sąjungos nare vertėtų apie tai labai pamąstyti ir visokeriopai remti Lietuvos žemės ūkį.

1990 – 1999 metais Lietuvos linų ūkyje susiformavo kai kurios tendencijos:

• Augintojų struktūriniai pokyčiai – jei 1990 metai linai buvo auginami tik bendrovėse, tai 1999 metais apie 76 proc. linų pluošto išaugino ūkininkai ir tik 24 proc. bendrovės. 1999 – 2000 metais linų pasėliai visuose ūkiuose sudarė apie 9 tūkst. ha. Palankiuose linininkystėje rajonuose jų plotai santykinai didesni. Pažymėtina, kad linų pasėlių plotai ne visada išsidėstę palankiausiuose linams auginti rajonuose. Panevėžio bei kituose jiems tinkamuose rajonuose linų galėtų būti auginama daugiau. Tinkamo dirvožemio parinkimas iki 40 proc. lemia linų derlingumą.
• Didėja linų pluošto derlingumas – ši pozityvi tendencija buvo 1995 – 1998 metais. Minėtu laikotarpiu derlingumas padidėjo iki 0,83 – 0,90 t/ha.

Nepaisant minėtų teigiamų pokyčių , Lietuvoje linų derlingumas atsilieka nuo intensyvią linininkystę plėtojančių ES šalių (Prancūzijoje, Belgijoje pluošto derlingumas 1,4 – 1,9 t/ha.).

Temai išanalizuoti naudosiu šiuos, mano manymu tinkamiausius metodus: absoliutinius ir santykinius dinamikos rodiklius, indeksus, prognozavimui naudosiu dinamikos eilučių išlyginimo metodą. Remsiuosi 1998 – 2002 metų statistiniais duomenimis.

Darbą rašysiu remdamasi šiais duomenų šaltiniais: Lietuvos Statistikos departamento leidiniais, leidiniu - Rinkotyra. Žemės ūkio ir maisto produktai., J. Valiūno knyga – Linai , kita literatūra.