Personalistines filosofijos ontologiniai pagrindai

Parengta remiantis:

1. Kowalczyk St. Personalism // An outline of the Philosophical Anthropology. Frankfurt am Main. 1991. P. 282-288.

Levinas Emmanuelis. Apie Dievą ateinantį į mąstymą. Vilnius: Aidai, 2001. Iš prancūzų kalbos vertė Agnė Judžentytė, Nijolė Keršytė, Regina Matuzevičiūtė, Aušra Pažėraitė.Valverde C. Antropología filosófica. Valensia: Edicep, 2002, 330 p.[1]

Matyt, derėtų konstatuoti, kad egzistuoja labai sudėtingas ir bendras visiems žmonėms struktūrinis „Aš“. Jis gali būti analizuojamas tiek psichologiniu (kultūrologiniu, sociologiniu etc.), tiek ontologiniu požiūriu. Šios dvi refleksijos plotmės leidžia kalbėti apie „psichologinį Aš“ ir „ontologinį Aš“.

„Psichologinis Aš“ yra kompleksas veiksmų ar išgyvenimų, kurie kaip tam tikra vieninga visuma pasireiškia ar gali pasireikšti reflektuojančioje žmogaus sąmonėje.[2] Jis ir yra empirinių-psichologinių mokslų objektas, ir empirinė psichologija, kultūrinė ir socialinė antropologija, sociologija bei kiti humanitariniai mokslai sukaupė didžiulę faktinę ir metodologinę jo tyrimų patirtį. Tačiau net ir surinkus bei susisteminus šiuos duomenis, negalime teigti, kad žmogaus tikrovė yra pažinta, aiški, kad per įvairių jos apraiškų panoramą atsiveria jos esmė. Deja, žmogaus „Aš“ mįslingumas nemažėja tyrinėjant įvairius jo raiškos fenomenus (vartojant šį žodį etimologine, pirmine jo reikšme: to fainomenon – tai, kas reiškiasi). Žmogaus klausimas kviečia ieškoti giluminių šiuos fenomenus grindžiančių „psichologinio Aš“ struktūrų, kurios slypi „ontologiniame Aš“ – galutinėje asmens tikrovėje, žmogaus „branduolyje“, „šerdyje“, nepavaldžioje fenomenologiniam aprašui. Šis „ontologinis Aš“ yra žmogaus filosofijos, arba filosofinės antropologijos, objektas.

Prie „ontologinio Aš“ galima priartėti, atsispiriant nuo įvairialypės „psichologinio Aš“ fenomenologijos. Tai gali padėti pasiekti galutinę asmens tikrovę, žmogaus „branduolį“, „šerdį“, kuri nepavaldi fenomenologiniam aprašui. Šis „ontologinis Aš“ yra žmogaus filosofijos, arba filosofinės antropologijos, objektas.

Vadinasi, filosofinė antropologija, kurią čia plėtosiu, t.y. personalistinė filosofija, yra metafizinė antropologija, siekianti atskleisti slėpinį, vadinamą „ontologinio Aš“ vardu.

[1] Naudotasi knygos vertimu į rusų kalbą: Карлос Вальверде. философская антропология. Москва: «Христианская Россия», 2001, пер. с испан. Вдовиной Г.

[2] „Gali pasireikšti“, nes jei šis kompleksas telkiasi pasąmonėje, būtina tam tikra priežastis, dėl kurios jis iškiltų į refleksijos lygmenį.