Šeimos, vaikų ir jaunimo politika Lietuvoje

Sąvoka "politika" žodynuose apibūdinama kaip valstybės valdymo menas. Vadinasi, rėmimo (socialinė) politika – tai socialinių (visuomeninių) procesų valdymas. O valdymas turi prasmę tik tada, kai aiškiai apibrėžtas jo (valdymo) tikslas. Taigi kalbant apie socialinę politiką pirmiausia būtina labai aiškiai įsivaizduoti, ko mes siekiame. Kitaip sakant - kokią visuomenę norime sukurti.

Kuriant socialiai orientuotą valstybę pirmiausia būtina pozityvi socialinių visuomenės sluoksnių raida: turi mažėti ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai tarp tų sluoksnių - visuomenė turi judėti vienalytiškumo link. Tai pasireikštų socialinės nelygybės šalyje, tai yra, populiariai šnekant, gyventojų pajamų bei gyvenimo lygio (įskaitant išsimokslinimo plačiąja prasme ir socialinių bei kultūrinių paslaugų vartojimo) tarp visuomenės narių diferenciacijos mažėjimu.

Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties politikos kryptys susiduria su rimtomis problemomis. Pasaulinė konkurencija, naujų technologijų poveikis ir senėjanti visuomenė formuoja ilgalaikės politikos kontekstą, tuo tarpu silpno ekonomikos augimo, aukšto nedarbo lygio ir išliekančios nelygybės problemos turi būti sprendžiamos artimiausiu metu.

Darbo tikslas – susipažinti su bendrąja Lietuvos rėmimo politika orientuota į šeimas, vaikus bei jaunimą, paaiškinti, kodėl ji egzistuoja, kokie jos principai ir kaip ji yra įgyvendinama. Taip pat – paaiškinti, kaip dabartinė Lietuvos rėmimo politika tenkina remiamos visuomenės poreikius.