Pilietybės suteikimas išimties tvarka

Lietuvos Respublikos pilietybės klausimai bei pati pilietybės problema pradėta nagrinėti XX amžiaus pradžioje, 1918 m. vasario 16 d., atkūrus Nepriklausomybę. Vėliau šis procesas buvo pristabdytas, ir tik 1990 m. kovo 11 d., atstačius šalies Nepriklausomybę, vėl iškeltas.
Pilietybės instituto raidoje buvo nemažai diskusijų dėl vienų ar kitų įstatymo nuostatų, tame tarpe ir dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka reglamentavimo. Nors 1993 m. gegužės 14 d., priimant Lietuvą į Europos Tarybą, tuometinis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas buvo įvertintas gana palankiai, jis iki 2005 m. sausio 1 d. buvo keistas ar taisomas daugiau nei dešimt kartų. Iš to galima spręsti, kad stengiamasi civilizuotai spręsti sudėtingas pilietybės problemas, kai atsiranda spragų, ar yra būtinybė įstatymą tobulinti, kadangi įstatymo įgyvendinimui reikia nuolatinių pastangų.
Nors pilietybė yra asmens teisinis ryšys su konkrečia valstybe, glaudžiai susijęs su valstybės suverenitetu, nacionaliniu identitetu bei politine santvarka, ji nerodo asmens etninės kilmės. Taigi pilietybė nėra formali teisės kategorija. Įstatymų nustatyta tvarka, asmuo gali tapti kitos valstybės, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piliečiu, įvykdęs įstatyme numatytus reikalavimus arba, įstatymo nustatyta išimties tvarka, tapti Lietuvos Respublikos piliečiu už nuopelnus šiai valstybei. Tarp šių pilietybės įgijimo pagrindų yra ir dar vienas skirtumas: tapęs Lietuvos Respublikos piliečiu išimties tvarka, asmuo neturi atsisakyti savo jau turimos pilietybės, taigi jis tampa bipatridu – asmeniu, turinčiu dvigubą pilietybę. Tiek Lietuvos, tiek tarptautiniai aktai yra orientuoti į tai, kad nedaugėtų dvigubos pilietybės atvejų, kad ji būtų ribojama.
Lietuvos Respublikoje pilietybės įgijimas yra reglamentuojamas Konstitucijoje, specialiuosiuose teisės norminiuose aktuose bei įstatymuose. Lietuvos Respublikos pilietybę galima įgyti keletu būdų: gimstant, įgyvendinus įstatyme numatytus reikalavimus bei kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išimtinis pilietybės įgijimo atvejis yra pilietybės suteikimas išimties tvarka. Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka gali suteikti tik Respublikos Prezidentas ir tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei. Būtent už kokius nuopelnus galima suteikti pilietybę išimties tvarka ir yra aktualus klausimas.
Pilietybės suteikimo išimties tvarka suteikimo pagrindai gali būti ginčijami, nes pasitaiko atvejų, kai pilietybė išimties tvarka suteikiama manipuliuojant Prezidento kompetencija, ne už jokius nuopelnus valstybei, o tiesiog asmeninių interesų tenkinimo ar asmens, plėtojančio Lietuvos Respublikoje komercinę ar kitą veiklą, asmeninio patogumo pagrindu. Taigi būtina griežtai nustatyti pilietybės suteikimo išimties tvarka ribas, kurios užtikrintų išimtinį pilietybės suteikimą tik tiems asmenims, kurie atitiks įstatyme nustatytus kriterijus.
Žvelgiant į kitų valstybių išimtinės pilietybės suteikimo praktiką, galima pastebėti griežtą šio instituto reglamentavimą. Be to, šis institutas yra gana retas Europos Sąjungos valstybių nacionalinėje teisėje. Europoje jis įtvirtintas Airijos, Austrijos, Latvijos bei Estijos norminiuose aktuose.
Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo pakeitimams, buvo sugriežtintas pilietybės suteikimo išimties tvarka reglamentavimas, tai yra nurodyti nuopelnų valstybei kriterijai, kuriais vadovaudamasis Prezidentas gali suteikti pilietybę išimties tvarka.Nuopelnais laikoma piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria ypač prisidedama prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto didinimo tarptautinėje bendruomenėje. Manau, kad pateikti kriterijai nėra išsamūs, tad reiktų sudaryti jų baigtinį sąrašą, numatantį visus įmanomus atvejus, kurie užtikrintų, kad Prezidentas nepiktnaudžiaus įstatymo santykinumu ir pilietybę išimties tvarka suteiks tik už nustatytus kriterijus atitinkančius nuopelnus Lietuvos Respublikai.