Konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų – neišvengiama komunizmo pasekmė ?

XX amžiaus eigoje istorikų nuomonė apie šaltojo karo priežastis skyrėsi. To pasekmė – skirtingos istorinės prieigos, savaip aiškinančios įtampą tarp dviejų tuometinių pasaulio polių – Rytų, kuriuose dominavo Sovietų Sąjunga ir Vakarų, kuriems atstovavo Jungtinės Amerikos Valstijos bei Didžioji Britanija. Pirmasis – tradicionalistinis aiškinimas teigia, jog taikūs, bendradarbiavimu paremti Rytų ir Vakarų santykiai buvo tiesiog neįmanomi dėl nepažabojamų Sovietų Sąjungos ekspansionistinių ambicijų, nekvestionuojamos ideologijos bei neprognozuojamų neurotiško šios valstybės lyderio – Josefo Stalino veiksmų. Kitas, revizionistų, aiškinimas oponuoja pirmajam, tvirtindamas, jog konfrontaciją tap Rytų ir Vakarų sukėlė ne kas kita, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų vykdyta imperialistinė politika, siekis plėsti savo įtaką vadovaujantis Open Door strategija, o jos pateisinimu tapo pasaulio gelbėtojos ir taikos saugotojos amplua. Atsvara šiems gana radikaliems požiūriams tapo postrevizionizmas su John Lewis Gaddis priešakyje. Anot jo, vieno kaltininko nėra ir negali būti. Sudėtingi, įtempti skirtingų šalių santykiai neapsiėjo be visų dalyvių indėlio. Ši priega tapo žingsniu link konsensuso, jungiančio pastaruosius antagonistinius aiškinimus. Netylantys tarpparadigminiai ginčai suponuoja, kad klausimas – kokios šio didžiulio priešiškumo tarp Rytų ir Vakarų priežastys, lieka aktualus ir šiandien. Įdomu tai, jog, rodos, postrevizionistų aiškinimas kloja pamatus naujai teorijai, kuri priešiškų santykių priežasčių ieško analizuodama valstybių ideologiją, kultūrą ar technologinį išsivystymą.
Nepaisant to, jog šiame dispute pamažu siekiama kompromiso ir turint omenyje, akcentuojamą ideologijos, istorinės praktikos svarbą, kyla klausimas - ar įmanoma teigti, kad konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų buvo fataliai užkoduota socialistinės valstybės prigimtyje? Kitaip tariant, ar konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų – neišvengiama komunizmo pasekmė? Atsakyti į pastarąjį klausimą ir yra šio darbo tikslas, o pagrindiniai uždaviniai jam įgyvendinti - istorinių šaltinių analizė. Čia pasitarnauja dipolmatiniai dokumentai: telegramos, ataskaitos, dekretai. Šie pirminiai šaltiniai leidžia objektyviai įvertinti tam tikrus įvykius ir jų motyvus. Atsakyti į anksčiau iškeltą klausimą padeda socializmą analizuojantys darbai – George F. Kennan „The sources of Soviet Conduct“, bei Melvyn P. Leffer „Origins of The Cold War: an International History“. Pastarasis leidžia iš arčiau pažvelgti į Sovietų Sąjungos ideologiją, karinės galios paskirstymą, socialinių veiksnių konfigūraciją bei šių faktorių įtaką nacionalinio saugumo interesui, kuris galimai sąlygojo tarptautinius santykius su Vakarų valstybėmis. Įtemptus Rytų ir Vakarų santykius padeda įvertiniti postrevizionistų, tokių kaip anksčiau minėtas John Lewis Gaddis, darbai „The Emerging Post-revisionist Synthesis on The Origins of The Cold War“ ir „We Know How: Rethinking Cold War History“, seikiantys akcentuoti kritinius priešingų valstybių sąveikos momentus, bei juos paaiškinti, iš naujo įvertinant nusitovėjusias tiesas apie Rytų ir Vakarų konfrontacijos priežastis.
Darbas remiasi proceso analizės metodu. Atsigręžiant į istorinę retrospektyvą, bei išskiriant tris laiktorpius – carinės Rusijos žlugimą ir socialistinės valstybės sukūrimą, Stalino valdymo laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu, bei pokario Sovietų Sąjungą - nagrinėjamos socialistinės Sovietų Sąjungos ištakos, ideologija, istorinė patirts, šalies mentalitetas, atsižvelgiama į tokius faktorius kaip socialinė vidaus politika, technologinis ir ekonominis išsivystymas. Taip bandoma atrasti fundamentalius faktorius, sąlygojusius tarptautinę valstybės politiką, bei veiksinius, formavusius santykius su svarbiausiais Vakarų tarptautiniais veikėjais.