Klimato įtaka turizmui

Turizmui, jo geografinei sklaidai ypač didelę įtaką nuo seniausių laikų turi vietovių gamtiniai ištekliai. Dar Antikos laikais medicinos tėvu vadinamas graikas Hipokratas (460–370 m. pr. Kr.) kūrinyje „Apie orą, vandenis ir vietoves“ kėlė idėją apie geografinių sąlygų ir ypač klimato įtaką žmonių organizmams, jų būdui ir savijautai. Gamtiniams turizmo ištekliams priklauso klimatas, kraštovaizdis, reljefas, augmenija ir gyvūnija, vandenys su pakrantėmis ir salomis, kalnų sniegynai ir ledynai. Be to, gamtiniai ištekliai pasižymi didele erdvine įvairove. Ši įvairovė kinta pagal gamtines juostas ir sritis, Žemės paviršiaus aukštį, reljefą, geologinę Žemės plutos struktūrą. Nuo pastarųjų veiksnių priklauso pajūrio krantų pobūdis, ežerų formos ir gyliai, upių vingiuotumas ir jų sraunumas, augalijos ir gyvūnijos įvairovė.
Gamtiniai turizmo ištekliai yra specifinė įvairių gamtinių elementų sistema, kurioje kiekvienas elementas glaudžiai susietas su kitais. Pavyzdžiui, krioklių susidarymą ir jų specifinius ypatumus bei patrauklumą turizmui lėmė geologinė žemės plutos struktūra, tektoniniai lūžiai, upių baseinų dydžiai, kritulių sezoniškumas ir kiekis, tirpstančių kalnų ledynų bei sniego masė, jų tirpsmo sezoniškumas ir periodiškumas, upių vagų gyliai, krantų ypatumai.
Kai kurie turizmo geografijos tyrinėtojai (pvz. Goodall, 2001) skiria keturis stambius gamtiniais ištekliais pagrįstos rekreacijos tipus: