Didieji Geografiniai atradimai ir naujųjų žemių dalybos

Dar XIII a. gyvenęs italų pirklys Markas Polas kelionių pasakojimuose aprašė chano Chubilajaus valdas: jose plyti imbierų ir pipirų laukai, gyventojai apsirengę ploniausio šilko ir medvilnės drabužiais, moterys ir vyrai dabinasi perlais ir deimantais, o gyvenamuosius namus ir šventyklas jie puošia marmuru bei brangiaisiais metalais. Tačiau kaip nuvykti į tą nuostabų kraštą, niekas nežino. Keliauti sausuma buvo nesaugu, nes reikėjo vykti per musulmonų žemes. Plaukti jūra taip pat bijota, manyta, kad toliau į pietus laukia liepsnojantis vandenynas, o gal net ir Žemės kraštas. Tačiau noras praturtėti ir išgarsėti buvo didesnis nei baimė. XIV a. europiečiai išžvalgė Kanarų salas. Vis daugėjo žinių apie jūrose plytinčius salynus, tobulėjo ir navigacijos prietaisai . Prie naujų žemių paieškų daug prisidėjo portugalų princas Henrikas Jūrininkas. Jis į Sagresą kvietė visų šalių jūrininkus, mokėsi iš arabų, studijavo antikos keliautojų užrašus. Princas įkūrė pirmąją pasaulyje navigacijos mokyklą, kurioje jūreiviai dalijosi savo patirtimi, mokėsi naudotis kompasu, astroliábija , kvadrántu - kampamačiu dangaus šviesulių aukščiui virš horizonto matuoti ir kitais moderniais navigacijos prietaisais