Antanas Baranauskas. Poema Anykščių šilelis

XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai Lietuvoje nebuvo palankios. Po 1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas - svarbiausias kultūros, švietimo, naujų idėjų sklaidos centras. Stiprėjo rusifikacija (rusų kalba tapo privaloma valdžios įstai­gose), griežtėjo cenzūra. Nuo 1864 m. uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos.

Antanas Baranauskas Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės jį supo graži Anykščių ir jų apylinkių gamta. Nuo aštuonerių metų Baranauskas drauge su kitais piemenimis ganė bandą ir ne tik stebėjo, bet ir pažino viską – nuo smulkiausių žolelių ligi aukštų pušų, eglių ir beržų. Čia jis sužinojo, kur, kada ir kokie dygsta grybai. Ankstyvais rytais, kada saulės spindulys nurausvindavo Anykščių kalnų viršūnes, o kojas degindavo rasos vėsa, jautraus piemenėlio ausį pasiekdavo paukščio giesmė. Tiesioginiai ryšiai su gamta poeto sieloje nuo pat vaikystės diegė gamtos grožio pajautimą.

Poema ,,Anykščių šilelis“ buvo sukurta per 1858 ir 1859 metų vasaros atostogas Anykščiuose. Poema pirmą kartą išspausdinta 1860 ir 1861 metų Lauryno Ivinskio kalendoriuose.

Žanras. Tuo kūrinys aktualus ir šiandien.

,,Anykščių šilelis“ yra romantinė poema. Poetas, vaizduodamas miško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, susieja jį su Lietuvos ir lietuvių tautos likimu. Gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas, protestas prieš carinę priespaudą jau yra romantiškumo požymiai.