Vincas Krėvė

V. Krėvė buvo išsilavinęs žmogus, taip pat ir vienas labiausiai išsilavinusių to meto rašytojų, nors jo kelias į mokslą nebuvo labai paprastas, jis toliau siekdavo įgyti kuo daugiau žinių, aplenkdamas įvairias kliūtis, nes mokslas Vincui buvo vienas iš jo prioritetų.

Būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pašalinimą iš seminarijos. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.

Krėvę slėgė ir santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mirę trys maži jo broliukai, o kai išstojo, šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs jų šeimą dėl sūnaus poelgio, sukrėtė būsimojo rašytojo sielą bei sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.

Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusiviliančią, dideliais siekiais, pralaiminčią, kankinamą nežinios, patiriančią dvasios krizių. Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui.....