Platus filosofijos konspektas

Filosofijos sistematizavimas ir svarbiausios sąvokos.

Pavyzdžiui, gėrio problema pirmiausiai susiformavo etikoje (kuri tuo metu dar net neturėjo pavadinimo), tačiau ją Platonas ėmė spręsti grynai ,,grynosios filosofijos”, t.y., ontologijosplotmėje. Skirtingose filosofijos kryptyse gėris buvo traktuojamas skirtingai. Platonui jis – vienintelė ir aukščiausioji tikrovė, kuria grindžiama visa kita tikrovė, gnostikams gėris buvo blogio kaip savaiminės būties ontologinė priešybė, tuo tarpu Augustinas Aurelijus ir Tomas Akvinietis, pripažindami gėrio ir blogio radikalią priešpriešą etikos plotmėje, ontinėje (ontologinėje) plotmėje blogį  nelaikė esant savaimine būtimi, o tik gėrio stoka.

Filosofijos kurse(o ne savarankiškasis tapusiuose logikos ar etikos, estetikos ir pan. kursuose) sistematizacija pirmiausiai grindžiama tokiomis opozicijomis(priešybėmis), kaip idealizmas ir materializmas, racionalizmas ir empirizmas. Pirmoji priešybių pora priklauso ontologijos sričiai, antroji – gnoseologijos. Ontologijai priklauso ir monizmo, dualizmo bei pliuralizmo sąvokos, apibūdinančios labai svarbius būties sampratos aspektus: vienio ir daugio. Gnoseologijai taip pat priskiriamos ir iracionalizmo, skepticizmo bei agnosticizmo sąvokos.

Todėl žemiau pateikiami (ganėtinai supaprastinti) svarbiausių filosofijos sąvokų paaiškinimai, kurie toliau bus aiškinami papildomai, jų aiškinimai bus išplečiami (eksplikuojami).

Pirminė aristotelinė ,,grynoji” filosofija (t.y., ta filosofija, kuri nepriskirtina nei logikai, nei etikai ar estetikai) vadinama m e t a f i z i k a. Šis pavadinimas atsirado gan atsitiktinai, praėjus keliems šimtams metų nuo ,,pirminės filosofijos” pradininko Aristotelio mirties. Apie 70 m. pr. Kr. Andronikas Rodietis tvarkė gausius Aristotelio raštus. Daliai jų pavadinimus suteikė pats Aristotelis (etika, logika, estetika, organonika, meteorologija ir t.t.). Pasakojama, kad Andronikas juos krovė į krūvą, ir jos viršuje atsidūrė veikalas, pavadintas ,,Fizika”. Visi kiti gausūs Aristotelio raštai, kuriuos dabar mes vadiname jo ,,grynąja filosofija”, buvo sukrauti  virš ,,Fizikos” ir todėl pavadinti metafizika (žodelis meta reiškia ,,virš”, ,,daugiau nei”). Metafizikos sąvoka tiek prigijo, kad labai ilgai ji buvo vartojama arba vietoje filosofijossąvokos, arba lygiagrečiai su ja. Ir tik XIX a. antroje pusėje, kada įsigalėjo pozityvistinė filosofija, kuri metafiziką laikė esant ,,neigiama”, ,,bloga” filosofija, pradėta metafizikos ir filosofijos sąvokas skirti. Metafizika imta vadinti tą filosofiją, kurios pradininkais buvo Aristotelis ir jo mokytojas Platonas, ir kurią savotiškai baigė plėtoti Kantas bei Hegelis. Visos kitos filosofijos srovės imtos vadinti tiesiog filosofija. Metafizikos ir kitų modernių filosofijų svarbiausias skirtumas buvo regimas tame, jog metafizikapirmiausiai domėjosi itin abstrakčiomis ontologinėmis ir gnoseologinėmis problemomis, kai tuo tarpu ,,tikrieji, modernūs filosofai” joms dėmesio ne tik neskyrė, bet ir jų, kaip taisyklė, kratėsi, nuo jų atsiribodavo.