Medicinos istorija

Pirmieji gydytojai gydyti musų didikų buvo kviečiami iš kitų šalių:

Vytautas Didysis kvietė iš Vokietijos gyd.magistrą Konrodą savo žmonai gydyti

Karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvare pastoviai gyveno gyd. Jan Zaleski

Žygimantą Senąjį gydė: Jokūbas Ferdinandas, Albertas Bazu, Rupertas Fink

Stepono Batoro asmeniniais gyd.yra buvę Nicolas Bucella, Simonas Simonis, Simonis Botrinius

XVI šimtmetyje daktaras Martynas iš Dušnikų įkūrė pirmą ligoninę Vilniuje ir tai buvo pirmoji ligoninė Lietuvoje.

Pirmasis iš LDK kilęs gydytojas yra Francišek Skorina. 1506m. jis gavo Krokuvoje laisvųjų menų bakalauro laipsnį. 1512m. Paduvos universitete – medicinos ir filosofijos daktaro laipsnį. 1517-1519m. Prahoje jis įsteigė spaustuvę ir išspausdino 23 leidinius(šie leidiniai sudaro Šv. Raštą )

1524 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę ir išleido Naująjį Testamentą, vardu Apostolo. Tai buvo pirmoji Vilniuje ir apskritai Europoje spausdinta knyga. Vėliau Skorina vertėsi gydytojo praktika Vilniuje.

1512m. Tomas iš Kauno gavo medicinos daktaro laipsnį Bolonijoje. Jis buvo Žygimanto Senojo rūmų gydytojas.

V. Grabauskas daktaro laipsnį gavo Krokuvoje ir buvo Vilniaus kapitulos kanauninkas.

Ketvirtas iš Lietuvos kilęs medicinos daktaras, diplomą gavęs Italijoje, buvo Jurgis Petkūnas. Jis buvo dvasiškis ir Vilniaus kapitulos kanauninkas.

Simonas Simonius buvo Stepono Batoro gydytoju ir Lietuvos medicininės spaudos pionieriumi. Jis parašė ir išspauzdino pirmąjį medicinos veikalą Lietuvoje.

Simonas Simonius ir Nicolas Bucella padarė mirusio Sepono Batoro kūno autopsiją.

Barzdaskučių – chirurgų cechas. Jų parengimas, veikla, struktūra. Istorinis laikotarpis

Lietuvoje XV a.pabaigoje pradėjo organiuzotis amatininų cechai. Oficialiai Vilniaus kirpėjai – chirurgai įsikūrė 1509m. ir sudarė kirpėjų – chirurgų broliją.

1552m. cirulninkai susiorganizavo į cechą.

Cechai turėjo įstatus, kuriais nustatoma cecho narių kategorijos, teisės, pareigos, tarpusavio santykiai. Matome, kad nariai buvo trijų kategorijų: 1.masteriai(mokytojai), 2. pavaduotojai arba masterių pagalbininkai, 3. mokiniai.

Buvo reikalaujama iš visų kurie norėjo vilniaus mieste gyventi iš gydymo visiškai paklusti įstatams,t.y. būti cecho nariais. Neklausantiesiems buvo skiriamos didelės baudos.

Norintieji tapti masteriais turėjo įteikti raštą, kad metus ir 6 mėnesius dirbo pas vieną iš masterių Vilniuje, o taip pat savo mokėjimą turi įrodyti egzaminuose(turėjo mokėti pagaląsti žirkles, gaminti tepalus, papasakoti apie žaizdų gydymą, išnarintų sanarių atstatymą ir kaulų lūžimo gydymą).

Vėliau cechai savo nariams didino reikalavimus( buvo reikalaujama 3metus būti mokiniu, 6-specializuotis,dirbant pas įvairius masteriu įvairiuose miestuose, ir dar 3 metus būti pagalbiniku pas Vilniaus miesto masterį). Egzaminai taip pat pareikalavo daugiau teorinių žinių.

Barzdaskučiai arba kirpėjai mokėjo gaminti tepalus, siūti žaizdas, gydyti sulūžusius kaulus ir dantis, statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, atidarinėdavo pūlinius, amputuodavo galūnes.

Visą cecho gyvavimo laiką vyko konkurencijq tarp kirpėjų ir pirtinikų. Pitininkų teisės paprastai būdavo mažinamos. Jie turėjo teisę nuleisti kraują, statyti taures, nupjauti ir gydyti nuospaudas, kirpti, bet kie tai galėjo atlikti tik pirtyse.

1584m. savo raštu S. Batoras patvarkė, kad tik cecho nariai gali verstis chirurgijos praktika. Iš rašto matome, kad kirpėjai – chirurgai chirurgijos srityje buvo laikomi lygūs su med.mokyklas baigusiais diplomuotais gydytojais.