Skaitančioji visuomenė XIX-XX a.

XIX ir XX a. spausdinimo verslo techninius ir organizacinius patobulinimus lėmė augantis visuomenės raštingumas. Savo ruožtu augo skaitančioji visuomenė, kuriai buvo siūloma daugiau ir pigesnės skaitymo medžiagos už paskolą, leidinius parduodant arba organizuojant jų prenumeratą.

Daugelyje civilizuotų šalių XIX a. pabaigoje buvo pasiektas nemokamas privalomas pradinis švietimas. (Bent jau popieriuose, nes kova prieš neraštingumą tęsėsi ir XX amžiuje.) Galimai kelti klausimą – koks yra visuomenės plačiųjų masių švietimo tikslas? Kokia nauda iš mokėjimo skaityti, jei tai panaudojama beverčiam ar net žeminančiam šlamštui skaityti? XIX a. optimistai neturėjo tokių nuogąstavimų. Tolstojaus balsas skalbėjo kaip balsas tyruose, kai 1866 m. jis keiksnojo tą galingiausią nemokšiškumo variklį – spausdintos medžiagos skleidimą (Karas ir taika, antrasis epilogas). XIX a. utilitaristai buvo įsitikinę, kad dėl geresnio švietimo bus geriau pasiruošta susidoroti su ekonominiais ir techniniais to laiko pasiekimais; liberalūs politikai iš to tikėjosi naudos pilietiškumui ir tarptautiniam susikalbėjimui. Mes žinome, kokie buvo realūs rezultatai. Kaip pažymėjo 1953 m. leidinio The Times Literary Supplement autorius, visuotinio raštingumo bausme gali būti įvardinta realybė, kai kiekvienas mokės skaityti, bet nei vienas nenaudos savo žinių kilniam tikslui.

Iš kitos pusės, buvo daug abejojama dėl privalomo mokyklos lankymo, kurį Britanijoje 1870 m. įteisino Pradinio švietimo įstatymas. Statistika rodo, jog dalinis išsilavinimas ar netgi visiškas neraštingumas yra paplitęs ir mūsų laikų mokyklų reiškinys. Tačiau nediskutuotina yra tai, jog situacija iš esmės pasikeitė nuo rašto išradimo laikų iki XVIII a. pabaigos, kai skaitančių žmonių skaičius buvo beveik tapatus galinčių skaityti visuomenės narių skaičiui. Paminėti nusiskundimai raštingumu dažniausiai kyla dėl bendrų švietimo standartų augimo ignoravimo bei dėl kai kurių šiuolaikinio raštingumo veiksnių.

Pastarųjų 200 metų spaudos plėtra nuvainikavo knygą ir brošiūrą kaip svarbiausią skaitymo medžiagą. Jų vietą užėmė laikraščiai ir periodika. Laikraščio transformavimas į masinės informacijos ir masinio švietimo priemonę, į demokratijos balsą – dažnai rėksmingą, bet visada nesuvaržytą – yra pagrindinis JAV indėlis į spausdinto žodžio istoriją. Amerikietiškas laikraštis buvo, greičiausiai, įtakingiausias veiksnys, kuris milijonus imigrantų iš despotinės Rusijos, autokratiškos Vokietijos, nesilaikančios įstatymų Airijos ir neraštingos Italijos pavertė demokratinės respublikos piliečiais. Jis privertė juos sumesti savo nacionalinius, socialinius, religinius skirtumus į lydymo katilą ir mokė to, kas tapo vadinama amerikietišku gyvenimo būdu. Tam naudota paprasta kalba, tiesioginis stilius ir ryškus medžiagos pateikimas labai skyrėsi nuo europietiškojo žurnalistų ir skaitytojų stiliaus, tačiau įsitvirtino, kaip besiplečiančios demokratijos amžiaus dvasią atitinkanti priemonė.

Priešingai amerikietiškai spaudai, angliškus laikraščius iki XIX a. vidurio smarkiai apsunkino spaudos rinkliava. Ji įsigaliojo 1712 m. ir išaugo nuo ½ penso iki 4 pensų už egzempliorių 1815 m. Šis mokestis už žinias išlaikė dirbtinai aukštą angliškų laikraščių kainą. Be to, spaudos rinkliava privertė redaktorius kiek galima labiau išnaudoti kiekvieną spausdinamos dalies colį. Šis poreikis taupyti vietą neleido jos švaistyti paantraštėms, paragrafams, vedamiesiems ar panašioms priemonėms, todėl iš laikraščio skaitytojo reikalavo didelio susikaupimo ir dėmesio kiekvienai eilutei. Spaudos rinkliavos panaikinimas 1855 m. labai nepaveikė angliško laikraščio struktūros ir maketo, nes jį vis dar skaitė vidurinioji klasė, kuriai laikraštis buvo informacijos, o ne atsipalaidavimo priemonė.