XVI-XVIII a. oficialiosios ir privačios spaustuvės ir cenzūra

Spaustuvininkų ir leidėjų vienas iš svarbiausių pelno motyvų, įkvėpusių juos nuo Gutenbergo laikų iki šių dienų, gali būti tiksliau apibūdinamas kaip viltingas lūkestis subalansuoti abejotinas neužtikrintų pajamų, o tiksliau nuostolių, perspektyvas, investavus kapitalą į spausdinimo mašinas, popierių ir leidinius.

Tačiau knygos verslą buvo bandoma tvarkyti ir ne pelno pagrindu jau XV-XVIII a. Taip daryti bandė įvairios visuomeninės organizacijos ir draugijos, institucijos bei privačios spaustuvės.

Nagrinėjamais amžiais buvo sumanymai, ketinantys įsiterpti į įprastinį leidybos verslą, skatinant jo monopolį, numušant kainas ir apskritai padedant visuomenei, kaip buvo manoma, kuria nepakankamai rūpinasi eilinės leidybos firmos. Tokios organizacijos – tai mokymosi skatinimo draugija, kuri buvo įkurta Anglijoje, literatūrinė daugija, naujų pažiūrių draugija. Jų tikslai buvo leisti, spausdinti garsius darbus savo rizika, įdedant tik savo kažkokį kapitalą ir autoriams atiduoti visą pelną, apsieinant be tam tikrų tarpininkų - verslininkų, tokių kaip leidėjai.

Leidyba pagal prenumeratą buvo kitas būdas, norint pašalinti leidėją kaip tarpininką ir nukreipti pelno srautą tiesiai į autoriaus kišenę, kitaip sakant – kitas būdas sukaupti lėšas spaudai. Prenumerata pradėta naudoti XVII a. pr. Tiksliau prenumerata - tai kai leidėjas nusprendžia kažką išleisti, tačiau tam neturi lėšų, jis paskelbia, kad bus spausdinamas toks leidinys. Kas jo nori, turi užsirašyti ir iš anksto sumokėti pinigus tokiam leidiniui. Kai surenkamos lėšos, sudaromi prenumeratorių sąrašai (senosiose knygose jie buvo spausdinami pačiuose leidiniuose), ir šitaip leidinys yra išspausdinamas. Prenumeratos būdas ir dabar yra naudojamas, leidžiant daugiatomius leidinius, „Lietuviška enciklopediją“ ir t.t. Vienas iš pirmųjų prenumeratą panaudojo gramatikas ir leksikografas Džonas Miuncheris, pagal prenumeratą leidęs savo „Vienuolikos kalbų“ gidą. 1617 m. prenumeratą panaudojo ir kitas žymus to meto grožinės literatūros kūrėjas Džonas Tailoras, leisdamas savo poemas. Šiandien ir ankstesniais amžiais šitas prenumeratos būdas dažniausiai buvo naudojamas leidžiant brangesnius leidinius, kurių sėkmę buvo sunku numatyti.

Tačiau dažniausiai pasitaikanti leidybos finansavim forma XVI-XVIII a. buvo tokia, kai leidybos išlaidas perimdavo oficialiosios ir privačios spaustuvės. Oficialiosios spaustuvės dažniausiai priklausė vyriausybėms arba universitetams. Privačios spaustuvės priklausė privatiem asmenim. Tiek anksčiau, tiek dabar privačias įmones valdo individualūs entuziastai arba panašiai mąstančių žmonių grupės.

Kiekvienu atveju šių spaustuvių savininkai gamino tai, ką norėjo, atsižvelgiant į politikos ar mokslo reikalavimus, savo literatūrinius ar spausdinimo pomėgius. Tokiais atvejais pelno siekimas paprastai vaidindavo mažą vaidmenį, nors negalima teigti, kad oficialiųjų ar privačių spaustuvių valdytojai ar jų globėjai buvo nusiteikę prieš teigiamą leidybos balansą.