Zoogeografijos konspektas

Zoogeografija – mokslas apie gyvūnijos geografiją, jų paplitimą, dėsningumus, kurie apsprendžia kodėl gyvūnai netolygiai pasiskirstę žemės rutulyje (daugiausiai remiasi žinduoliais)Zoogeografija, kaip mokslas prasidėjo maždaug nuo XX a.vidurio. Zoogeografines ribas nurodė Uolesas. Paplitimas gali būti skirstomas pagal tokias 3 pakopas:• Geografinis paplitimas (aukščiausia pakopa)• Paplitimas atskirose zoogeografinėse srityse (yra 5 stambaus rango)• Lokalinis paplitimas (jam įtaką turi konkrečios rūšies ekologija)

Zoogeografijos tyrimo objektas tai stuburiniai gyvūnai (kaip geriausiai ištirtas objektas, apie juo taip pat yra kaupiama gausi paleontologinė medžiaga), ir jų paplitimas.

Stuburiniai gyvūnai yra labai įvarūs:• Vandens • Sausumos (skraidantys ir ne, senoviškos formos ir ne...)

XX a. zoogeografijos klasikas yra Darvinas, jis siūlo tokį požiūrį, kad aprašant paplitmą yra geriausiai remtis aukštesnio rango taksonominėms grupėmis, kaip klasė, būrys ir šeima.

Reikia gerai žinoti paplitimo ribas, t.y. konkrečiai apibrėžyi teritoriją ar ekvatoriją. Taip pat reikia žinoti koks yra : zoninis paplitimas- t.y. paplitimas gamtinėse zonose (kaip arktis, subarktis...), radiacinis paplitimas – rūšies pasisikirstymo tolygumas, regioninis paplitimas- regionas geografine prasme ir regionas zoogeografine prasme; esamas kliūtis, kurios trukdo grupės plitimui.

Su plitimu yra susijęs ir tų grupių dominavimas ir tarpusavio konkurencija. Dažnai būna taip kad senesnės grupės yra išstumiamos naujesnių.Zoogeografiniuose tyrimuose gyvūnų plitimui įtakos turi• Plitimo greitis• Ekologiniai barjeraiAtstumas stuburinių plitimui didelio vaidmens neatlieka.

Aprašant gyvūnų paplitimą reikia kreipti dėmėsį:• Atydžiai vertinti faktus (ar tikrai viena ar kita grupe ten gyvena? kartais yra neteisingai užrašoma pagavimo vieta, pvz.kaimaniniai vežliai- jų pagavimo vieta buvo nurodyta Indonezija, bet tai netiesa, ir tik po 30 metų buvo įrodyta, kad tai ne Indonezijos nauja gentis, o jau seniai žinoma gentis, esanti N.Gvinėjoje)• Taip pat kol gyvūnai yra gyvi, tai formuojasi nestabilūs faunistiniai komleksaiDarvinas siūlė naudoti analizes priemones- raktus, nes jie yra svarbūs, kai norime išifruoti gyvūnų paplitmo istoriją.

Raktai (analizės priemones)• Skaičių raktas. Analizei yra naudojami gausumo rodikliai. Juo nustatoma vieta, kur dabar daugiauiai aptinkama tarki 1os šeimos rūšių ir pagal tai, ta vieta yra laikoma tos grupės kilmės centru.• Diferenciacijos laipsnis. Tai skirtingumas tarp rūšių ir genčių, pasireiškiantis endemiškumu. Endemiškumas pasireiškia stipriauiai tem, kur tarkim tam tikra šeima egzistavo ilgiausiai evoliuciniame laike.• Arealo plotas. Kai kurie zoogeografai teigia, kad ilgėjant grupės amžiui, didėja ir arealas, o kilmės vieta laikoma arealo centru. • Arealo vientisumas taip pat svarbus bruožas- evoliuciškai jaunesnė grupė turi vientisą, o senesnė- siaurą ar suskaldytą arealą. Taip atsitinka todėl, kad jaunesnės grupės išstumia senesnes iš tam tikrų arealo vietų.

Visi duomenys yra svarbūs dirbant šeimų lygyje, nustatant atsiradimo vietas. Bet visi šie raktai vieni dar nieko neįrodo dėl galimų išimčių ir nukrypimų, todėl turėtų būti naudojama ir paleontologinė medžiaga. Naudojant iškasenas reikia tam tikrame regione jų rasti daug ir tada galima įsitikinti apibendrinimo tikslumu. Deja, zoogeografai dažniau dirba tik su recentine (šiuolaikine) fauna. Pvz., Sterblinių kilmės centras yra Š.Amerika, nors didžioji šios grupės dalis yra paplitusi Australijoje, bet tai dar nereiškia, kad įvarovė buvo mažesnė ir kitur, nes šiuo atveju tai sterbliniai (jų įvairovė) išliko tik dėl Australijos izoliacijos.