Psichologijos teorija

Išstudijavę šį skyrių, turėtume gebėti:

1. Apibendrinti psichologijos mokslo sąvoką, jos raidą.
2. Paaiškinti svarbiausias psichologijos šakas.
3. Nurodyti pagrindinius psichologijos tyrimo metodus.

Pagrindinės sąvokos:

Biheviorizmas – psichologijos kryptis, tyrinėjanti tik matomą, išoriškai pasireiškiantį elgesį.

Psichoanalizė – psichologinių sutrikimų aiškinimo ir gydymo metodus.

Psichoanalitinė psichologija – psichologijos kryptis, žmogaus elgesį aiškinanti ankstyvųjų vaikystės patyrimų, vidinių skatulių ir pasąmoninių konfliktų svarba.

Geštaltinė psichologija – psichologijos kryptis, pabrėžianti žmogaus polinkį informacijos dalis jungti į prasmingą visumą.

Humanistinė psichologija – psichologijos kryptis, pabrėžianti žmogaus unikalumą, laisvę rinktis, siekį save aktualizuoti ir orientuotis į asmeninį augimą, saviraišką.

Kognityvinė psichologija – psichologijos kryptis, aiškinanti, jog lemiamą reikšmę žmogaus elgesiui turi žinios.

Stebėjimas – tikslingas reiškinio arba objekto suvokimas sutelkiant į jį dėmesį ir aprašant jį.

Apklausa (interviu) – savistaba paremtų nuostatų ir elgesio nustatymas apklausiant atskirus asmenis arba jų grupes.

Atvejo analizė – nuodugnus ir išsamus vieno asmens ar asmenų grupės ištyrimas mėginant aprašyti elgesio ir psichikos procesų dėsningumus.

Koreliaciniai tyrimai – tyrimo būdas, kai nustatomas dviejų ar daugiau veiksnių ryšys, kaip jie kinta drauge arba kaip vienas jų numato kitą.

Eksperimentas – dviejų ar daugiau veiksnių tyrimas sistemingai juos keičiant ir nustatant įtaką kitiems reiškiniams arba savybėms.

Psichologija kaip savarankiškas mokslas dar gana jauna. Šis mokslas atsirado maždaug prieš šimtą metų. Psichologija, kaip ir kiti mokslai, kilusi iš filosofijos ir medicinos mokslų, nes antikiniai mokslai buvo sukaupę daug žinių apie gamtą, žmogų, visuomenę ir gyvenimą. Filosofijai rūpėjo pažinti tikrovę, būtį apskritai, iškilo materijos ir dvasios egzistavimo, jų santykio problema, tapo svarbūs tikrovės pažinimo procesai ir galimybės.

Todėl filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apeiti sielos ir materijos santykio klausimo.

Psichologijos mokslo pradininkais buvo gamtos mokslų atstovai – H. Helmholtzas, E. H. Weberis, G. Th. Fechneris ir kiti. Jie mėgino objektyviai išmatuoti psichinius reiškinius, ištirti sąsajas tarp fizikinio pasaulio ir suvokimo (psichofizika). Psichofizika pirmoji ėmėsi eksperimento, kaip metodo „sielai“, kuri buvo laikoma mechaniniu aparatu, tirti.