Socialinės politikos konspektas

Įvadinė paskaita.

Socialinė politika – valstybės veikla, kuria siekiama piliečių gerovės; socialinių problemų sprendimo strategija ir jos įgyvendinimo priemonės.

Terminas vartojamas apibūdinti:

- Vyriausybių vykdomas veiklas gerovės ir socialinės apsaugos srityse (socialinės paslaugos ir išmokos);

- Kelius, kuriais visuomenėje siekiama gerovės (ne tik valstybės veiksmai, bet ir socialinės bei ekonominės sąlygos, kurios įtakoja gerovės plėtrą);

- Akademinių studijų ir tyrimų sritį (socialinių paslaugų ir GV tyrimai; SP skolinasi žinias ir metodus iš sociologijos, socialinio darbo, psichologijos, ekonomikos, politikos mokslų, vadybos, istorijos, filosofijos ir teisės).

Nėra ginčų, ar reikia socialinės gerovės. Yra tik ginčai kokiu mastu ir kaip organizuotos.

SP yra „iš anksto apgalvotos valstybės išteklių perskirstymo tarp piliečių intervencijos, siekiant gerovės tikslų“. Tačiau SP studijos ir tyrimai kelia tokius klausimus ir bando į juos atsakyti: Kokios „intervencijos“? Kokios problemos sprendžiamos? Kas jas sprendžia? Ar tik valstybė daro intervencijas? Kokiems perskirstymas teikiams pranašumas? Tarp kokių žmonių ir socialinių problemų skirstomi ištekliai? Kas laikomas „piliečiu““ Kas ne? Kodėl? Kas suprantama kaip gerovė? Kas apibrėžia gerovės tikslus? Kas juos parenka? Kieno gerovei daroma įtaka?

SP remiasi daugeliu akademinių disciplinų ir aiškina įvairias problemas. SP akademinė disciplina yra:

- Empirinė – analizuoja socialinės politikos prieigų ir aprūpinimo priemonių veiksmingumą pagal efektyvumo, nešališkumo, įtrauktumo ir laisvės (autonomiškumo) kriterijus;

- Konceptuali (abstrakti, spekuliatyvi) – svarsto įvairius būdus, kuriais socialiniai poreikiai ir problemos gali būti suprastos;

- Normatyvinė – naudojais ideologijomis ir vertybiniais kriterijais aiškinant, kas yra gerovė ir kokie valdžios vaidmenys yra tinkami gerovei užtikrinti;

- Teorinė – aiškina kokie ir kodėl gerovės mechanizmai, priemonės ir sistemos egzistuoja ir kaip gali būti išplėtoti.

Ypatingas dėmesys yra skiriamas gerovei ir gerovės valstybei.

C. Pierson siaurai apibrėžia gerovės velstybę: tai valstybės priemonės, skirtos gerovės poreikių tenkinimui (sveikata, švietimas, būstas, pajamų palaikymas, asmeninės socialinės paslaugos). Šis aprūpinimas galimas paslaugomis (finansuojamomis arba teikiamomis valstybės) arba pajamų transferais.

C. Pierson plačiai apibrėžia gerovės valstybę: tai visuomenė, kurioje valstybė įsikiša į ekonominės reprodukcijos ir paskirstymą, siekdama perskirstyti (reolokuoti) gyvenimo galimybes tarp asmenų ir klasių.

Coffey teigia, kad negalima ir neverta socialinę politiką apibrėžti tik siaurai suprantama socialinės gerovės/paslaugų prasme.

Yra daug skirtingų gerovės valstybių supratimų, daug diskusijų, ar galima teigti, kad šalis turi gerovės valstybę.

Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leižianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus. Socialdemokratai GV laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę. Valstybė tampa gerovės valstybe, kai jos vadovus kankina mintys apie valstybės piliečius. Lietuvoje šio termino dar vengiama.

Teorinės socialinės politikos perspektyvos:

- Funkcionalizmas;

- Galios ištekliai;

- Valstybinis centrizmas.

Socialinė politika susijusi su :

- Poreikiais;

- Socialinėmis problemomis;

- Socialinėmis rizikomis;

- Išteklių perskirstymu;

- Vertybėmis.