Konstitucinės teisės konspektas baigiamajam egzaminui

I tema: Konstitucinės teisės ir ją sudarančių normų (principų) samprata. Konstituciniai teisiniai santykiai.

1. Konstitucinės teisės dalyko samprata.[i]

Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio mėn. 2 d. nutarimas "Dėl vairuotojo pažymėjimo negrąžinimo kaip administracinės teisenos užtikrinimo priemonės“

Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos, reiškia, jog jis turi teisę pats spręsti, ar išvykti iš Lietuvos, pasirinkti išvykimo laiką, taip pat išvykimo būdą. Teisė laisvai išvykti iš Lietuvos reiškia, jog negali būti nustatoma leidiminė išvykimo iš Lietuvos tvarka, t. y. negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybinės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos. Konstitucinė teisė laisvai išvykti iš Lietuvos suponuoja valstybės pareigą nustatyti tokią išvykimo iš Lietuvos tvarką, kad pilietis nepatirtų nepagrįstų suvaržymų. Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos gali būti apribota tik įstatymu ir tik tuomet, kai yra Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai: jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Ginčijama ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, jog paskyrus baudą vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, iš esmės reiškia, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti dokumentu, liudijančiu, jog jis turi teisę vairuoti transporto priemonę. Tačiau tai, kad asmuo užsienyje negali pasinaudoti minėtu dokumentu, liudijančiu jo teisę vairuoti transporto priemonę, nereiškia, jog yra suvaržyta ar paneigta piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos mėn. 2 d. nutarimas "Dėl karių galimybės kreiptis į teismą"

2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

"Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą."

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus.

Pažymėtina, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne.

3. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų. Atsižvelgiant į šiuos ypatumus įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka. Tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo.
4. Minėta, kad Įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atleidimo iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus bei atleidimo iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos pagal 38 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytus pagrindus, kai profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turėjo būti nutraukiama, atvejais teismui gali būti paduotas skundas tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimo. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad kai turi būti arba gali būti nutraukiamos profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartys ir (arba) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, atleistas karys gali kreiptis į teismą tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimo. Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatą kariui neleidžiama kreiptis į teismą dėl jo atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo. Taip pažeidžiama asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą.

Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio mėn. 8 d. nutarimas "Dėl administracinės nuobaudos – turto konfiskavimo"

Kartu būtina pažymėti, kad turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja. Laikinasis turto naudotojas ar valdytojas, priešingai sudarytai sutarčiai, daikto paskirčiai ar savininko interesams, tyčiniais ar neatsargiais veiksmais daiktą gali sugadinti, sunaikinti ar kitaip prarasti. CK 152 straipsnyje yra nustatyta, kad atsitiktinio daikto žuvimo rizika tenka savininkui. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Administracinio teisės pažeidimo kontrabandos padarymo atveju laikinasis turto valdytojas ar naudotojas šio pažeidimo priemonę (automobilį ir kt.) yra gavęs iš savininko jo sutikimu. Kadangi savininkas pagal sutartį (įgaliojimo, panaudos, nuomos ir pan.) turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą - kontrabandą, jį prarado, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. ATPK 26 straipsnio pirmojoje dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo kontrabandos įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas kontrabandai panaudojo daiktą (automobilį ir kt.), kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją. CK 143 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas ar iš kurio nors jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Tai yra visuotinai pripažinta nuosavybės teisės gynimo taisyklė.

Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario mėn. 23 d. nutarimas "Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo”

1.11. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Nuosavybės teisės turinį sudaro teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti. Kaip minėta, pagal ginčijamu Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos 5 punktą įmonėms, turėjusioms teisę prekiauti Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais, nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., o didmeninės prekybos įmonėms - nuo 1998 m. birželio 1 d. buvo uždrausta prekiauti seno pavyzdžio banderolėmis paženklintais Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais, juos gabenti ar laikyti ir nebuvo nustatyta, kokia tvarka ir sąlygomis įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki nurodytų draudimų įvedimo teisėtai įsigytus joms nuosavybės teise priklausančius Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis.

Minėtuoju Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas, kai ūkio subjektui po tam tikros datos uždraudžiama ne tik prekiauti teisėtai įsigytais jiems nuosavybės teise priklausančiais alkoholiniais gėrimais, bet ir juos laikyti bei gabenti ir nenurodoma, kokia tvarka ir sąlygomis po nustatytos datos ūkio subjektas gali realizuoti dar iki draudimų įvedimo teisėtai įsigytus jam nuosavybės teise priklausančius Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis, vertintinas kaip neleidžiantis ūkio subjektui valdyti jam priklausančios nuosavybės, ja naudotis bei disponuoti ir dėl to iš esmės paneigiantis nuosavybės teisę.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimu patvirtintos "Lietuvos Respublikoje pagamintų ir parduodamų alkoholinių gėrimų ženklinimo 1998 metų pavyzdžio banderolėmis tvarkos" 5 punktas ta apimtimi, kuria didmeninės prekybos įmonėms nuo 1998 m. birželio 1 d., o kitoms įmonėms - nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. draudžiama prekiauti seno pavyzdžio banderolėmis paženklintais Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais, juos gabenti, laikyti prekybos bei viešojo maitinimo įmonių sandėliuose, prekybos salėse, administracinėse patalpose ir kitose vietose, nenustačius, kokia tvarka ir sąlygomis šios įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki draudimų nustatymo teisėtai įsigytus joms nuosavybės teise priklausančius Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio b anderolėmis, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo mėn. 14 d. nutarimas "Dėl farmacinės veiklos įstatymo”

13. Minėta, kad pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo. Reikalavimai turėti farmacinį išsilavinimą bei reikiamą kvalifikaciją turi būti nustatomi asmenims, vykdantiems farmacinę veiklą vaistinėse. Išsilavinimo reikalavimai negali būti nustatomi asmenims, siekiantiems turėti nuosavybės teise vaistinių.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog vaistinės gali priklausyti nuosavybės teise tik fiziniams asmenims, turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą, taip pat fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą, riboja kitų fizinių asmenų teisę turėti nuosavybės teise vaistinių.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo mėn. 28 d. nutarimas "Dėl Konstitucinio Teismo įgaliojimų peržiūrėti savo nutarimą ir nutraukti pradėtą teiseną, taip pat dėl teismų finansavimo peržiūrėjimo"

Tad pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes - kadangi pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), - aiškinant Konstitucijos normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste ir sudarančius darnią sistemą, niekuomet neišnyksta galimybė - jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos - formuluoti tokias oficialias konstitucines doktrinines nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje - aukščiausiosios teisės akte - įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Išnašos

[i] Šiuo atveju reikėtų paninėti keletą (iš pirmo žvilgsnio – skirtingų) KT nutarimų, susijusių, pvz., su vairuotojo pažymėjimo paėmimu ir negrąžinimu (žr. KT 2001 10 02 nut. k. d. 4 p. 3–5 pastraipas, t.y. šio punkto tris paskutines pastraipas), profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos subjekto, t. y. kario teise kreiptis į teismą dėl jo atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo (ne tik dėl atleidimo tvarkos pažeidimo; žr. KT 2002 07 02 nut. k.d. I skirsn. 2–4 pastraipas), vilkiko, kaip kontrabandos įrankio, konfiskavimu (KT 1997 04 08 nut. k.d. 6 p. 10 ir 11 pastraipos), Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis (KT 2000 02 23 nut. k.d. 1.11 p.) ar privačios vaistinės savininko teisių subjektu (KT 2002 03 14 II skirsn. 13 p.), t.y. šiuose ar panašiuose nutarimuose matomą konstitucinės teisės dalyko specifinę apimtį, sudėtingumą kategoriškai nustatyti tokio dalyko ribas, santykių (klausimų) įvairovę. Be to, reikėtų nurodyti KT koncepciją, kad „Konstitucijoje nėra ir negali būti spragų“ (2006 03 28 nut.).